DRAUGIJA RERICHŲ PALIKIMAS VEIKLA LT EN
Istorija
Kontaktai
Nuorodos

NIKOLAJUS RERICHAS IR LIETUVA

N. Rerichas netiesiogiai susipažino su Lietuva 1900m. pasaulinėje parodoje Paryžiuje. Nuošaliame kampelyje jis pastebėjo Petro Rimšos drožtą medinę skulptūrą „Motinos mokykla“: motina, sėdinti prie verpimo ratelio, moko berniuką lietuviško rašto, kurį caro valdžia buvo uždraudusi.

N.Rerichą sujaudino šis vaizdas. Paryžiuje jis bendravo su lietuvių emigrantais, daugiau sužinojo apie Lietuvos istoriją ir lietuvių kalbos artimumą didžiajam sanskritui. Jis rašė: „Nuo to laiko aš nepamiršau Lietuvos – ji visam laikui pasiliko mano širdyje.“

N.Rerichas su žmona Jelena Rerich Lietuvoje buvo vienintelį kartą 1903 m. Jie aplankė Vilnių, Kauną, plaukė Nemunu, keliavo jo pakrantėmis. N. Rerichas piešė ir tapė, J. Rerich fotografavo. Taip gimė etiudai: „Perkūno namai“, „Kauno bažnyčia“, „Pilies griuvėsiai ties Nemunu“, „Raudonės pilis“, „Gedimino pilies griuvėsiai“ ir kt. Įkvėptas lietuviškų padavimų ir legendų, dailininkas nutapė keletą paveikslų: „Baltojo Vyčio žirgai“, „Vaidilos“, „Perkūnas“.

Iki bolševikų revoliucijos Rusijoje Rerichų šeima gyveno Sankt Peterburge. N. Rerichas šiuo gyvenimo periodu daug tapė Senosios Rusios istorijos tema, vadovavo menų mokyklai, aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime, dailininkų susivienijime „Meno pasaulis“. Vienoje šio susivienijimo parodoje dalyvavo ir M. K. Čiurlionis. N. Rerichas įvertino ir pripažino M. K. Čiurlionį ir jo kūrybą dar tuo metu, kai dauguma jos nesuprato. Vėliau savo straipsnyje „Čiurlionis“ jis džiaugsis, kad po ketvirčio amžiaus pagaliau Čiurlionį pripažįsta ir Lietuvoje.

Nuo 1917 m. N. Rerichas su šeima gyveno ir dirbo Skandinavijos šalyse, Anglijoje, vėliau išvyko į JAV. 1920–1923 m. Niujorke buvo įkurtas ir atidarytas N.Rericho muziejus. N. Rerichas organizavo Jungtinių Menų Instituto ir menininkų susivienijimo „Corona Mundi“ („Pasaulio vainikas“) sukūrimą.

1925 m. N.Rerichas surengė Centrinės Azijos ekspediciją, trukusią trejus metus. Ši ekspedicija vėliau buvo įtraukta į auksinį mūsų planetos tyrinėjimų ir atradimų fondą. Po ekspedicijos Rerichai apsigyveno šiaurinėje Indijoje, Kulu slėnyje. Ten buvo įkurtas mokslinių tyrimų institutas „Urusvati“, bendradarbiavęs su dviem šimtais aštoniasdešimčia mokslinių įstaigų iš Europos, Azijos ir Amerikos. N. Rerichas buvo daugiau nei keturiasdešimties mokslinių ir kultūrinių pasaulio įstaigų ir organizacijų narys.

Po Pirmojo pasaulinio karo, kai buvo sugriauta daugybė nuostabių architektūros paminklų ir sunaikinta nemažai neįkainojamų meno ir kultūros vertybių, N. Rerichas, tuomet jau garsus pasaulyje, pasiūlė visos žmonijos kultūros vertybių apsaugos idėją. Paskelbęs šią idėją 1929 m., jis sulaukė didžiulio pritarimo. Už veiklą taikos labui 1929 m. N. Rerichas buvo pristatytas kandidatu Nobelio premijai gauti. 1935 m. balandžio 15 d. Vašingtone N. Rericho Paktą pasirašė JAV prezidentas F. Ruzveltas ir dvidešimties Lotynų Amerikos šalių atstovai.

Kultūros paminklų apsaugos idėjos plito visame pasaulyje: kūrėsi N.Rericho draugijos, kurios propagavo Rericho Pakto pasiūlymus. Šios idėjos rado didžiulį atgarsį ir tarp Lietuvos šviesuomenės.


N.RERICHO DRAUGIJOS ĮKŪRIMAS LIETUVOJE

Lietuvos Rericho draugijos steigėja buvo gydytoja Nadežda Serafinienė. Iki bolševikų revoliucijos Rusijoje ji buvo teosofų draugijos narė. 1917m. ši moteris su baltagvardiečiais traukėsi į Rytus – beveik iki Himalajų papėdės. Vėliau išvyko į Paryžių. N. Serafinienė buvo puikiai išsilavinusi, mokėjo anglų, prancūzų ir vokiečių kalbas. Atvykusi į Lietuvą, apsigyveno Skuode.

1930 m. Kaune ir Šiauliuose N. Serafinienė subūrė pažangius Lietuvos inteligentus, kurie domėjosi Rytų filosofija ir Rerichų šeimos skleidžiamomis Gyvosios Etikos idėjomis. Ji palaikė ryšius su Latvijos Rericho draugijos nariais, susirašinėjo su Nikolajumi Rerichu ir Jelena Rerich. Bičiuliai iš Latvijos atsiųsdavo jai Gyvosios Etikos knygų.

Vėliau savo atsiminimuose apie Latvijos Rericho draugijos vadovą gydytoją Feliksą Lukiną ji rašė: Būtent F. Lukinas prašė manęs įkurti Lietuvoje Rericho draugiją. Jis karštai ragino įkurti draugiją, nes žinojo, kokie reikšmingi šiuo metu visai šaliai šviesos šaltiniai. Steigti draugijas Lietuvoje ir Estijoje F. Lukiną skatino taip pat J. ir N. Rerichai. Įkurti Lietuvoje akademiko N. Rericho draugiją siūlė ir Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesorius filosofas Levas Karsavinas.

1935 m. gegužės 26 d. laikinojoje sostinėje Kaune buvo įkurta „Prof. N. K. Rericho draugija“. Šia proga N. Serafinienę laišku pasveikino Jelena Rerich. Tuo metu N. Serafinienė gyveno Skuode, o naujai įkurtai draugijai reikėjo vadovo. J. Rerich paprašė atsiųsti jai draugijos narių nuotraukas. Iš gautų nuotraukų, buvo pasiūlyta Julija Dvarionaitė-Montvydienė, taigi ji ir tapo draugijos pirmininke.

J. Dvarionaitė-Montvydienė – menininkė, kilusi iš žinomos muzikų šeimos, išsilavinimą įgijo Peterburgo konservatorijoje. 1921–1930 m. buvo Valstybės teatro solistė Kaune. Ji sukūrė puikių vaidmenų operos spektakliuose. Kai nebegalėjo dainuoti, iš teatro nepasitraukė – vaidino, režisavo. Mokė vaikus skambinti fortepijonu, tapo visuomenininke ir noriai įsijungė į rerichiečių gretas.

1935 m. Julija Dvarionaitė-Montvydienė kartu su Petru Tarabilda Kaune rinko parašus dėl draugijos įkūrimo. Pirmaisiais jos nariais tapo P. Tarabilda ir jo žmona D. Tarabildienė, J. Glemža, Š. Matusevičius, B. Valušytė ir kiti.

Nuo 1936 m. J. Dvarionaitė-Montvydienė susirašinėjo su J. Rerich. Iš jų laiškų sklinda didžiulė šiluma ir tarpusavio pasitikėjimas.


N. RERICHO DRAUGIJOS VEIKLA 1935–1948 M. IR TREMTIS

Tuometinės Lietuvos N.Rericho draugijos nariai studijavo Gyvosios Etikos Mokymą, žinomų pasaulio mąstytojų veikalus, išleido du žurnalo „Naujoji Sąmonė“ numerius, knygelę „Rericho Paktas ir Taikos Vėliava“.

Pirmojo žurnalo „Naujoji Sąmonė“ numerio, pasirodžiusio 1936 m., įvadiniame straipsnyje „Į skaitytojus“ rerichiečiai rašė: Mūsų žodžiai tiems, kuriems žmogaus ir egzistavimo prasmė nėra svetimi ir bergždi klausimai. Mes kreipiamės į tuos, kurie norėtų ieškoti būties mįslės įminimo ir savo dvasios gyvenimą koordinuotų su pasaulio tikslais ir bendra jo evoliucijos eiga. <...> Mūsų gyvenami dešimtmečiai kupini visokių krizių, karų, nusikaltimų ir kosminių perturbacijų. Kurgi tų visų kataklizmų priežastys ir kokie tikslai? Ar ne tose kančiose gimsta naujoji epocha, kuri įneš į ateities gyvenimą daugiau šviesos ir džiaugsmo ir pertvarkys jį kitais pradais?

1936 m. prof. N.K.Rericho draugija įteikė Lietuvos užsienio reikalų ministerijai Memorandumą. Tai buvo prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Vyriausybę, kad ši priimtų ir ratifikuotų Rericho Paktą. Memorandumą pasirašė žymūs to meto Lietuvos kultūros, meno ir mokslo žmonės – visas tuometinės inteligentijos žiedas. N. Rerichas džiaugėsi, kad Lietuvoje suprantamos ir remiamos Rericho Pakto idėjos.

1936 m. savo straipsnyje „Lietuva“ jis rašė: Negaliu užmiršti ir to, kad Lietuvoje išreikštas prielankumas ir mūsų kultūros vertybių išsaugojimo Paktui. Savo archyve saugome atsiųstus straipsnius iš lietuviškų leidinių. Kiekviename iš jų jaučiamas ne sausas formalus požiūris į šią idėją, bet širdimi suvokta neatidėliotina jos svarba. Bičiuliams lietuviams suprantamas kultūros Raudonasis kryžius – mūsų Taikos vėliava. Jeigu jai vyriausybė oficialiai dar nepritarė, tai laikas padarys savo. Tauta, kurios kalba kupina seniausių, gražiausių žodžių, žinoma, suvokia, kad istorijos, dailės, mokslo paminklai yra pačios tikriausios žmonijos vertybės. Tegul virš visų šių brangakmenių plazda Vėliava Sergėtoja, primenanti visoms kartoms, ir mažiems, ir dideliems, kad šiuose žmogiškojo genijaus paminkluose tebėra gyvas didžiosios kultūros supratimas. O kultūra – tai tarnavimas šviesai, tai švietimo sintezė ir pažangos garantija.

1937 m. Rygoje įvykusiame Baltijos šalių Rericho draugijų kongrese J. Dvarionaitė- Montvydienė kalbėjo: Mes su džiugia šypsena prisijungsime prie bendro darbo, nesakysime, kad mums sunku, juk pagaliau svarbiausia – noras siekti kultūringumo ir, žinoma, veikti. Mes gerai žinome, kad tik veikdami išreikšime meilę ir atsidavimą Aukštoms Idėjoms.

1940 m. sovietinė valdžia draugijos veiklą uždraudė, o 1948–49 m. aštuoniolika Lietuvos rerichiečių buvo suimti, apkaltinti idealistinėmis pažiūromis, keliaklupsčiavimu prieš Vakarų kultūrą, nuteisti už antitarybinę veiklą ir ištremti į griežto režimo lagerius Sibire. NKVD jų byla buvo pavadinta „Bukiet“ („Puokštė“). Apie tai knygoje „EX ORIENTE LUX – Lietuvos rerichiečiai“ pasakoja žurnalistas Rimantas Vanagas. Kiti rerichiečiai, kuriems pavyko išvengti suėmimo, ilgai buvo persekiojami ir šantažuojami.

Po Stalino mirties grįžę iš lagerių, rerichiečiai tęsė savo darbą, tačiau pogrindyje.


LIETUVOS RERICHO DRAUGIJOS ATKŪRIMAS

1989 m. gruodžio 2 d. Vilniuje buvo atkurta Lietuvos N. Rericho draugija. Aktyvus jos atkūrėjas – architektas doc. Steponas Stulginskis, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto architektūros fakulteto steigėjas, 1947–1949 m. – šio fakulteto dekanas. St. Stulginskis buvo išrinktas atkurtos N. Rericho draugijos pirmininku. 1991 m. Vilniaus skyriaus narių susirinkime St. Stulginskis kalbėjo: 1989 metų gruodį prasidėjo atkurtosios Lietuvos Rericho draugijos istorija. Tačiau yra ir „priešistorinis“ mūsų rerichinės veiklos periodas. Jis mažai žinomas, manau, kad apie jį reikia keletą žodžių pasakyti. Tai atsitiko prieš trečdalį amžiaus. 1958 metais teko dalyvauti pirmosios Nikolajaus Rericho paveikslų parodos Maskvoje atidaryme ir lankyti ją dvi savaites, kasdien bendradarbiaujant su Jurijum Rerichu. Tariausi su juo kultūrinės veiklos klausimais. Tas dvi savaites Maskvoje buvau vienintelis rerichietis iš Lietuvos, tuo tarpu latvių buvo atvykęs visas būrys. 1960 metais vėl teko dalyvauti Nikolajaus ir Sviatoslavo Rerichų paveikslų parodos atidaryme. Tariausi ir su Sviatoslavu.

St. Stulginskis 1970-aisiais parašė knygą rusų kalba „Kosminės Rytų legendos“. Knygos tekstai, rinkti spausdinimo mašinėle, buvo slapta dauginami ir sklido po visą Sovietų Sąjungą. Rusų poetas Valentinas Sidorovas yra sakęs, kad „apie Stulginskio „Kosmines Rytų legendas“ sklando legendos“. Atkūrus Rericho draugiją Lietuvoje, ši knyga buvo išversta į lietuvių kalbą ir išleista. 1990–2010 m. Rusijoje knyga išleista įvairiose leidyklose daugiatūkstantiniais tiražais. „Kosminės Rytų legendos“ yra išverstos į anglų, bulgarų ir latvių kalbas.

1990 m. Vilniaus planetariumo direktoriui dr. Sauliui Kanišauskui pasiūlius, St. Stulginskis perskaitė paskaitų ciklą – „Naujoji Epocha – kas tai?“, „Šambalos šalis – kas tai?“, „Žmogus – kas tai?“ – didžiuosiuose Lietuvos miestuose: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje ir Alytuje. Paskaitos kėlė didžiulį atgimstančios Lietuvos žmonių susidomėjimą. St. Stulginskis dalyvavo radijo ir televizijos laidose. Taigi Rerichų šeimos palikimu ir Gyvosios Etikos idėjomis besidominčių žmonių ratas plėtėsi.

1991 m. buvo atnaujinta žurnalo „Naujoji Sąmonė“ leidyba. „Įvadas į Agni jogą“ – antroji St. Stulginskio knyga – rusų kalba buvo išleista 1995 m. Rygoje jau po autoriaus mirties.

Draugija tęsia vyresniosios kartos pradėtą darbą. Jos skyriai yra Vilniuje ir Klaipėdoje (nuo 1991 m.).

Lietuvos Rericho draugija kartu su Vydūno draugija įsikūrusi Vilniuje, Basanavičiaus g. 29.

 Dabartinė draugijos pirmininkė – Irena Zaleckienė.

Palaimintos kliūtys -
jos padeda mums augti...

Nikolajus Rerichas
Kelias, 1936 m.