N. Rerichas. AUKŠČIAU KALNŲ.

 

SAULĖS ŠYPSENA TARP DEBESŲ, VAIVORYKŠTEI SUTEIKIANTI ŠVYTĖJIMĄ

 

Ištraukos iš R. Rudzičio straipsnio „Gyvosios Etikos Motina“.

 

“Tie, kurie patyrė didžiausią laimę, kokia tik gali būti suteikta žmogui, laimę prisiliesti prie puikaus Ugnies Mokymo, tie, kurie turėjo galimybę juo sekti – šiame gyvenime iš tiesų tampa tais, kuriuos senovės indai vadino dvidža – gimusiais dukart.

Tikrasis jų dvasinis gimimas prasidėjo tą akimirką, kai suliepsnojo ir pakito jų širdys, uždegtos Dvasinės Motinos dvasios spindulio.

Agni Jogos Motina, Tara, Urusvati – daugelis neprilygstamų epitetų skirti Tau Gyvosios Etikos puslapiuose. Tačiau mums egzistuoja vienintelis, paprastas, širdingas skambesys, suteikiantis žmogaus širdžiai tiek daug brangaus: Jelena Ivanovna.

Iš tiesų Tu – “Saulės spindulys tarp debesų, vaivorykštei suteikiantis spindėjimą”.

Tie, kam buvo suteikta galimybė prisiliesti prie šio vardo bei jį turėjusios asmenybės ir ilgą laiką palaikyti ryšį su Ja, tie, kurie patyrė laimę veikti kartu artimai dvasiškai bendradarbiaujant, kurie gaudavo neįkainojamus patarimus ir jautė visą Jos motiniškos širdies švelnumą – su šiuo šventu vardu jie sieja visą Žygdarbiu Išaukštintą ir Išmintimi Sudvasintą Pirmapradį Grožį, persmelktą iškiliu moteriškumo žavesiu.

Jelena Ivanovna – šis vardas skamba mums kaip kvietimas dvasiniam gyvenimo žygdarbiui, kaip įsakas būti budriam ir uoliam tobulinant savo gyvenimą, ugdant liepsningą ir širdingą atsidavimą, siekiant kiekvienos minties ir veiksmo tyrumo bei nesavanaudiškumo. Kaip kvietimas nepaliaujamai tobulinti visą mūsų esybę aukščiausia prasme, kai visa tai, kas asmeniška po truputį ištirpsta Didžios Tarnystės ugnyse. (…)

Iš tiesų, kiekviena Jos gyvenimo akimirka, kiekvienas širdies dūžis buvo skirtas žmonijai.

Toks gyvenimo režimas buvo įmanomas tik kalnuose, tyroje Himalajų atmosferoje ir širdies galios dėka. Apie milžinišką darbingumą liudija tai, jog visus savo rankraščius Ji perspausdindavo mašinėle, taisydavo ir tik po to atiduodavo sekretorei.

Nei ligos, nei slegiantis aukštųjų srovių poveikis  negalėjo sutrukdyti Jos darbui.

Kiek daug tamsių išpuolių ir išdavysčių Jai teko patirti. Tačiau visur ir visada Ji saugojo heroizmą, harmoniją, dvasios discipliną ir optimizmą. Ir kitus nuolat skatino siekti šviesaus gyvenimo žygdarbio skambesio. Ne veltui apie Ją pasakyta, jog Ji dovanoja džiaugsmą.

Tai didžiulė malonė ir menas – būti kitiems šviesuliu, kurio šilumą ir šviesą priimantis žmogus, vien pagalvojęs apie jį, užmiršta savo skausmą ir tampa geresnis. (…)

Ji – Motina dar nebuvusio, visaapimančio ir visą gyvenimą keičiančio Mokymo, skelbiančio naują Šviesos Epochą žmonijai. Ji – vadovė ir dvasinė Motina daugeliui Gyvosios Etikos sekėjų ir tiems ieškantiesiems, kurių nė vienas klausimas nebuvo paliktas be atsakymo. Kiekvienam Ji dovanodavo malonų pagalbos žodį, apgaubdavo širdingu švelnumu ir draugystės spinduliais. Ir toliau Ji bus kelrode žvaigžde ir švyturiu ištroškusioms būsimų kartų širdims.

Jos mokslinė erudicija neaprėpiama, kelianti nuostabą. Jai buvo būdingas ugninis minties aštrumas ir subtiliausių jausmų sudvasinimas. Iš tiesų už Jos stovėjo pats Šviesos Šaltinis.

Ir savo laiškus Ji rašė, kaip Hierarchijos įkvėptas poetas aukšto meistriškumo stiliumi.

Kaip jautriai Ji prisiliesdavo prie savo korespondentų, kiekviename stengdamasi pažadinti viską, kas yra jame gero, dalindamasi širdingu dosnumu. Ne veltui apie Ją pasakyta: “Dera atminti, jog kiekviena Urusvati nuoroda teisinga, ir kiekviena pajauta turi pagrindą. (…) Nėra klaidų apibūdinant žmones.” (…)

Pagarbiai ir su beribiu dėkingumu, su vaikiška meile motinai mes lenkiamės šventam Tavo atminimui.

Kiekviena Mokymo eilutė, pagimdyta didžiu širdies skausmu ir džiaugsmu dėl žmonijos evoliucijos, įteisinta ugniniu Tavo gyvenimo žygdarbiu, bus mums kelrodžio deglo spinduliu šioje apniukusioje Satja Jugos aušroje.”