|
Nikolajus Rerichas MINTIS Kas nejaučia minčių, kurios atskrieja iš Aukštybių ir lengvai prisiliečia prie mūsų širdžių? Sunku jas atpažinti, bet dar sunkiau įsiminti. Priešaušriu, tarsi lengvų sparnų virptelėjimas, šios mintys paliečia mus. Jas galima sustabdyti, pakartoti, dar sykį įtvirtinti, ir vis dėlto dažniausiai jos išskrenda negrįžtamai. Tos mintys pasiekia mus iš sąmonių, kurių kalba visiškai kitokia nei mūsų. Todėl taip sunkiai perprantame jas savo žemiška nuovoka ir mintimis. Dažnai tik kažkur viduje lieka kažin kokio nuostabaus ir naudingo, o kartais ir labai reikalingo, dalyko suvokimas. Ir vis dėlto jūs nesugebėsite išreikšti to žemiškais žodžiais. Ypatingais atvejais pasitaiko, jog geroji žinia atsiranda mintyse kartu su fiziniu skambesiu arba ūžesiu, kad dar labiau pažadintų, išblaivintų miegančią sąmonę. Kalbama, tarsi girdėti sidabrinių varpelių skambesys arba pasklinda aromatas, arba paprasčiausiai nuo stalo krenta koks nors daiktas, kad labiau atkreiptų dėmesį. Prieš vieną retą reiškinį iš anksto praskrido didelis erelis – tarsi tam, kad jį sekančios dalyvių akys pastebėtų ir dar kai ką. Įsisavinti žinias ir perduoti bei priimti siuntimus galima labai įvairiai. Tik nepaprastai sąmoningi ir subtilios širdies žmonės sugeba pastebėti tuos džiaugsmo, naudos ir pagalbos žinianešius. Tačiau net vidutinė sąmonė visiškai aiškiai suvokia savos ir atsiųstos minties ribas. Žmogus puikiai supranta, kad savo galvoje gimusią mintį jis greitai įsidėmės ir visada labai lengvai atgaivins. Tačiau atsiųstos mintys nepaprastai sunkiai įsiskverbia į žmogaus sąmonę. Todėl bus naudingas menas lavinti mąstymą visais atžvilgiais ir visais gyvenimo atvejais. Rytų vienuolynuose tebėra mokoma lavinti mąstymą. Ten galima matyti, kaip jaunimas, stebint vyresniesiems, greitai pateikia vienas kitam klausimus, į kuriuos reikia iškart atsakyti. Per pamokas ne tik užduodami netikėti klausimai, bet ir staiga kreipiamasi į kurį nors dalyvį. Delnų pliaukštelėjimu palydimas tas staigus perdavimas. Jeigu klausinėjamasis neranda atsakymo arba jo atsakymas kitų netenkina, jį visi pajuokia. Tokios mąstymo pamokos, išsaugotos iki šių laikų, mums primena nuostabias senovėje veikusias minties mokyklas. Jos primena laikus, kai giliai ir grakščiai mąstyti buvo laikoma bene kilniausiais tikslais. Tuomet buvo galimybė suklestėti daugeliui ypatingų epochų. Tai galėtų būti tiesioginis įrodymas, kaip nuostabiai skleidžiasi mintis. Dabar daug kas lyg ir lengviau. Atsirado įvairiausių enciklopedijų ir žinynų. Miesčionis, įsigijęs daugiatomę enciklopediją, sušunka: „Garbė Dievui! Jau nebereikės teršti atminties!“ Didžiuodamasis jis rodys knygų auksiniais viešeliais lentyną ir sakys: „Štai mano atmintis.“ Jaunimas irgi dažnai per daug naudojasi žinynais. Nes šitaip kartais visiškai pamirštama, kad atmintį reikia lavinti nuolatinėmis mąstymo gaivinimo pratybomis. Visiems žinoma tiesa, jog laimėjimų geriausi pradmenys turi būti kuriami sunkiu darbu, dėmesingai. Ir meilė, ir laisvė, ir disciplina, ir tarpusavio pagarba, ir atsidavimas darbui – visa tai įtvirtinama per nuolatinius išbandymus ir tobulinama taip pat, kaip ir visa kita gyvenime. Filosofija, pateikdama daugybę subtilaus mąstymo pavyzdžių, ne tik žadino sąmonę, bet ir lavino ją. Kaip žinoma, pratybos negali būti atsitiktinės. Pasiteiraukite apie tai bet kurio muzikanto virtuozo. Juk jis, atlikdamas sunkias užduotis, ne tik lavina pirštus, bet ir tobulina muzikinę sąmonę. Žmogus gali tapti labai abejingas, tardamas sau: „Ne šiandien, tai rytoj.“ Jis praras ne vien geriausią laiką, bet ir paneigs pačią savo veiklos vertę. Abejingumas virs apmirimu. Senovėje ištarus: „Dievo malonė – baikštus paukštis“, suvokta, kad būtina kuo labiau rūpintis visais išoriniais reiškiniais. Jei žmogus atvers gėrio vartus, tai gėris pro juos ir įžengs. Tikriausiai šiam teiginiui prieštaraus dauguma gyvenimo nelaimingųjų. Jie teigs, kad gėrio vartus atverdavo, tik niekas, išskyrus sielvartą, neįžengdavo. Bet gal ant slenksčio liko koks nors mažas skorpionas arba nuodingas voras? Gal vartai buvo dulkėti, o gal anapus slenksčio liko kokio nors purvo? Visada reikia vis iš naujo suvokti nors ir labai menkų, akimirksniu pralekiančių, tačiau mirtinai žeidžiančių minčių reikšmę. Visiems mums teko sutikti labai gerų žmonių, kurie, turėdami puikiausias nuostatas, staiga sukurdavo neleistinai kenksmingą mintį. Kartais, galbūt jiems patiems netikėtai, išsprūsdavo teiginys, būdingas tik laukinių laikų žmogui. Tiesa, jie skubėdavo pasiteisinti, kad tai kažkaip išsprūdo. Bet juk išsprūsti žodžiai gali tik iš tam tikros saugyklos. Vadinasi, kažkur giliai dar glūdėjo senų draiskanų krūvos. Taip ir atvertose senose slėptuvėse dažnai aptinkamas koks nors niekam nereikalingas sudūlėjęs draiskalas. Stebėdamasis tyrinėtojas svarsto, kaip į nuostabių brangenybių saugyklą pateko bjaurūs skudurai. Bet vis tik jie ten buvo. Pūdami, jie nuodijo orą. Jiems gendant, ant šalia buvusių daiktų įsiveisdavo viską graužiančios rūdys. Jos suardydavo vertingiausius raižinius ir dar greičiau sunaikindavo vertingiausių rankraščių ritinius. O juk šią skarmalų krūvą vieną kartą kažkas tiesiog pamiršo. Tamsiame kampe susikaupė draiskalų, lyg padrikų, beformių minčių, nuo kurių susiteršia vertingiausi laimėjimai. Gebėdami mąstyti, išreikšime kantrų požiūrį į aplinką. Nepakantumas yra laukinių bruožas. Nepakantus žmogus, leidęs savyje tarpti tokiai žudančiai savybei, netinkamas visuomenei. Jis ne tik nesupras aplinkinių minčių, bet ir lengvai įžeis subtiliausiai mąstantį draugą. Tokie minties paniekinimai bus sunkiausi. Norint jų išvengti, paprastai tariant, reikėtų pagalvoti. Tas pats rūpestingas požiūris išmokys vertinti svetimą laiką, bus perprasta ir ta lemianti gera įtampa, kurią neišmanėliai dažnai pavadina gėdingiausiais vardais. Kai būdavo išbandomas mąstymas, žmogus nelikdavo bibliotekoje su daugybe žinynų. Atvirkščiai – jis būdavo uždaromas tuščioje patalpoje vienas, kad pažadintų savo viduje gimusias mintis. Atsikračius materializmo pertekliaus, žmonija vėl ims suvokti teisingą humanizmą ir visada vertins su juo susijusias aukščiausias apraiškas. Žmonės, kurie be saiko naudojasi žinynais ir pagalbinėmis priemonėmis, turbūt pamanys, kad po mūsų amžiaus jau bus neįmanoma grįžti prie dvasinių galimybių suvokimo. Tai ir nebus sugrįžimas, nes bet koks sugrįžimas, smarkiai kintant aplinkai, neįmanomas. Tačiau taip verždamiesi žmonės vėl pradės suvokti, kas yra tikrosios vertybės. Jie vėl išmoks girdėti Aukščiausiojo balsą. 1935 m. balandžio 17 d. Kagan Kurė |
Kultūra – tai Šviesos ginklas Nikolajus Rerichas  Neišlaistytoji taurė, 1927 m |