Jelena Rerich

APIE DŽIAUGSMĄ

Laiškas jaunimui

Įsivaizdavau prieš save daug daug jaunų veidų, daug daug skaisčių liepsningų jaunų akių ir panorau jiems visiems tarti keletą žodžių apie džiaugsmą.

Ne apie tą beprasmę paiką būseną, kai nesąmoningai imi šokinėti, strakalioti ir trūkčioti kojas, bet apie išmintingą Džiaugsmą, apie Džiaugsmą suvokiant Būties Grožį.

Pasakysite: argi galima kalbėti apie džiaugsmą dabar, kai aplinkui tiek sielvarto, siaubo ir kraujo, kai visas pasaulis toks įsitempęs? Taip, ne tik galima, bet ir reikia, nes nuo senų senovės kinų patarlė byloja: „Džiaugsmas – tai ypatinga išmintis“, ir tie, kurie perprato gyvenimo prasmę, žino, kad liūdesiui ir nusiminimui niekada nėra jokio pagrindo, nes viskas praeina, ir dėl to, dėl ko šiandien verkiame, rytoj mes juoksimės. Net kiekvienas medis džiaugdamasis apsiberia žiedais, tačiau lapus numeta neliūdėdamas – žino, kad vėl ateis pavasaris.

Džiaugsmas sukuria aplink mus ypatingą atmosferą, kuri pritraukia kitų širdis prie mūsų ir šitaip atveria vartus sėkmei, nes juk taip natūralu, kad žmogus atsako šypsena į šypseną ir bėga nuo niūraus,  pikto ir nepatenkinto veido.

Džiaugsmas veja iš mūsų širdies bet kokį nusiminimą, nes nusiminęs žmogus praranda ir tai, ką jis turėjo, o tuo tarpu džiaugsmas atveria naują kelią, suteikia naujų galimybių. Šviesus džiaugsmas kaip žiburys migloje išblaško visa tai, kas prislėgė ir aptemdė širdį.

Jeigu galima būtų nufotografuoti, kokioje dvasinėje būsenoje atsiduria nusiminęs žmogus ir kokioje – kupinas džiaugsmo, mes aplink pirmąjį pamatytume pilką skraistę, o aplink antrąjį – ryškius žėrinčius tonus, kuriais jį vidinis džiaugsmas apgaubia. Ir kaip gaila, kad žmonės dažnai džiaugsmo bijo, net atpratina save nuo jo, panirdami į minčių sąstingį ir tamsą.

Džiaugsmą galime  palyginti su stipriu magnetu, nes jis kaip magnetas pritraukia prie savęs kitų širdis ir žmogus tampa gyvastingas, įstengiantis pasipriešinti visokiems  nemalonumams ir kliūtims, o tuo tarpu nusiminimas padaro žmogų bevalį ir stumia jį į prarają.

Iš tiesų, argi dera liūdėti, kai Dieviškasis Pasaulis toks platus, didingas ir gražus? Kai mus supa toks nuostabus Gamtos grožis! Kai žinome, kad galime naudotis visomis mūsų Motinos Gamtos dovanomis ir tik nuo mūsų pačių priklauso, ar pasinaudosime galimybe semtis iš neišsemiamos Kosmoso Versmės tiek daug, kiek tik suvokiame, kiek tik telpa mūsų širdyje…

Tačiau džiaugsmas ateina ne tada, kai esame lengvabūdžiai, jis užgimsta, kai Dvasia pasijunta iškilni, kai mūsų gyvenime įsivyrauja tvirti Dieviškieji Pradai.

Džiaugsmas sukelia pasitikėjimą. Džiaugsmas ir tave, ir kitą sustiprina.

Kai džiaugsmas pripildo dvasią, nelieka joje vietos savigailai, ir gerai įsiminkime, kad aibę net apčiuopiamų ir puikių galimybių prarandame beaimanuodami, savęs besigailėdami. O dvasios džiaugsmas suteikia tvirtybės ir atkaklumo veržtis pirmyn, tik pirmyn. Argi ne veltui ieškotume savo atmintyje nors vieno didvyrio su niūria arba beviltiška veido išraiška?

Reikia, kad jaunos širdys užsidegtų džiugiu didvyriškumu, kuris turi galios iš pagrindų pakeisti visą žmogaus gyvenimą, ir tai įvyksta tiesiog savaime. Tačiau iš pradžių atsikratykite abejonių ir nepatiklumo ir tik tada įženkite į šį didvyrišką kelią, džiaugdamiesi ateitimi, džiaugdamiesi, jog atsirado galimybė kažką kažkam duoti.

Toks džiaugsmas suteikia žmogui ypatingų galių, kurių prigimties mokslininkai dar nenustatė. Jis pripildo žmogų nepaprastos šviesos, veikiančios ir kitus. Štai, pavyzdžiui, kai džiaugsmu spinduliuojantis žmogus įeina į patalpą, kurioje sėdi keletas paniurusių žmonių, niūrumo atmosfera iškart išsisklaido, pašnekovų žvilgsniai pažvalėja, apsiblaususios akys užsidega, o lūpos maloniai nusišypso.

Kur tokios metamorfozės priežastis? Reikėtų atkreipti daugiau dėmesio į mūsų minčių ir jausmų poveikį aplinkai. Argi ir iš tokio pavyzdėlio neaišku, kad priežastis slypi atėjusiojo dvasioje, vidinėje pusiausvyroje? Žmogus, kupinas Būties Džiaugsmo, trykšte trykšta gyvybingumu ir energija, kuri kaipmat persiduoda ir kitiems.

Iš to galime padaryti paprastą ir aiškią išvadą, kad būtina puoselėti savyje šią džiaugsmo ugnį, ir žvalią dvasios būseną, kurią labai nesunku pasiekti, jeigu mes ugdysime širdies ryšį su tuo šaltiniu – su Aukščiausiąja Šviesa.

Tačiau kaip vis dėlto išsaugoti savyje neužgęstantį džiaugsmą, nepasiduoti liūdesiui, sielvartui, nusiminimui? Sena Rytų patarlė sako: „Išlaikyk pakilų džiaugsmą dvasioje pirmąją ryto valandą, ir džiaugsmas kels tavo dvasią ištisą dieną“. Susikaupkime ir pamąstykime apie tai. Juk iš tiesų, visa, kas gali iš pat ryto sutrikdyti mūsų pusiausvyrą – ne laiku paduoti pusryčiai, netinkamai išlyginta palaidinė, nevykusiai užrištas kaklaraištis arba kažkur užsimetęs segutis – visa tai tokios nereikšmingos smulkmenos, kad neverta dėl jų susierzinti ir susigadinti visą dieną. O jei atsiminsime, kad susierzinimas sukelia ypatingų nuodų atsiradimą organizme, tai suprasime, kad už visas tas smulkmenas neverta mokėti tokios brangios kainos kaip mūsų dvasios šviesa ir mūsų kūno sveikata. Juk pakanka nedidelės pastangos – nežymaus valios įtempimo, vien minties, jog mes neturime būti pažeidžiami, o pakilti aukščiau šių smulkių aplinkybių – ir atgausime pusiausvyrą, o po to mums patiems bus juokinga ir gėda pagalvojus, kad išeikvojome tiek energijos tokiems niekams. Energijos, ypač dabar mums be galo reikalingos. Stebėdami tam tikrus ženklus, mes jau juntame, jog viskas, kas dabar vyksta pasaulyje, vienaip ar kitaip artina svarbų laikotarpį. Ir jau dabar mums privalu ruoštis būsimam darbui visiškai naujomis sąlygomis, privalu ruoštis tarnauti Gėriui.

Mūsų širdis turi džiugia gaida skambėti visoje aplinkoje. Ji turi būti tvirtai įsitikinusi, jog yra būtinas davimas, – davimas nesavanaudiškas, kupinas, meilės, davimas su vienintele mintimi prisidėti prie didžių darbų, būti pagalbininku Šviesos Jėgoms, saugančioms visos žmonijos laimę. Ir kai mūsų širdis prisipildys šviesaus skambėjimo, tuomet ateis pas mus Džiaugsmas, nes džiaugsmo šaltinis – širdis.

Dabar visa žmonija stovi ant Naujojo Pasaulio slenksčio. Griūva seni pamatai. Nyksta atgyvenusios sąvokos. Auga nauji daigai, vystosi, pamažu ryškėja poslinkiai, kol kas daugumos nesuvokti, bet jau sutrikdę sąstingį, jaudinantys. Dabar tik ramybė ir kantrybė gali mums suteikti būtiną vidinę pusiausvyrą, ir dera mums džiugiai suvokti tai, kas nauja, kas artėja, kas be galo svarbu. Ateinantysis turi skinte prasiskinti sau kelią, jam neišvengiamos sunkios dienos, nes vyksta įtemptas vienų energijų keitimas kitomis- naujomis ir šviesiomis. Tamsą pakeis besiartinantis dvasios triumfas.

Tad nenuilsdami palaikykime savyje veržlų ateities siekį, ir tegu kiekvieno sąmoningo Šviesos šalinininko širdyje nuolat skamba iškilmingi džiaugsmo varpai, belaukiant Gražiojo Pasaulio, kuris jau eina negirdimu, bet valingu ir tvirtu žingsniu.

Dabar irsta pasauliai, griūva sostai, daug žymių veikėjų pranyksta nuo Žemės veido. Visos tautos įtempia savo jėgas, didis ir rūstus šis laikas. Visa, kas vyksta, net ir tie įvykiai, kurie iš pirmo žvilgsnio tarp savęs nesusieti, iš tikrųjų turi gilų vidinį ryšį. Visa tai per amžius pasėjo pati žmonija, ir štai dabar viskas ūmai pasireiškia.

Tikriausiai jums teks būti dar daugelio netikėtų ir stulbinančių permainų liudininkais, nes Kosminė Pusiausvyra dar toli gražu neišsilygino. Visi, kas gali, turi pagelbėti Šviesai toje Didžiojoje Jos kovoje su tamsa.

Žinoma, ne siautulingos dainos, klyksmai ir vaidai bus ta pagalba, ir ne nešvankūs pasilinksminimai, o veržlaus Šviesos siekio išsaugojimas, tyras mąstymas ir pakilus džiaugsmas dėl artėjančios ateities, nes tikimės, jog kiekvienoje jaunoje širdyje dega ugningas noras pagelbėti Tėvynei džiaugsminga dvasia. Tėvynė laukia, ji priims džiugią širdies dovaną.

Taigi, jaunieji mano draugai, būkite džiaugsmingi ir atsiminkite, kad džiaugsmo upeliai pripildo mūsų Kūrėjo minties vandenyną, ir įliedami į sielas džiaugsmo lašus, jūs nešate auką Pasaulių Kūrėjui.

 

 

Džiaugsmas – tai ypatinga išmintis Senovės kinų patarlė

isminties-knyga

Išminties knyga, 1932 m.

Sukurta ketux.lt