Nikolajus Rerichas ČIURLIONIS Girdėjau, kad Čiurlionis Lietuvoje tapo visuotinai gerbiamu menininku, lietuvių tautos pasididžiavimu. Iš visos širdies džiaugiuosi. Per amžius visų tautų siektas tikrų vertybių pripažinimas turi būti sveikintinas. Kur branginami savi didvyriai, kūrėjai ir puikūs darbuotojai, ten įmanoma ir šviesi ateitis. Daug tamsybės patyrėme įvairiose istorijos kryžkelėse, kai geriausi žmonių laimėjimai buvo menkinami ir niekinami. Tauta gali gyvuoti tik šviesiai ir teigiamai nusiteikusi. Kai statyba vyksta, viskas vyksta kartu. Dar neseniai buvo įprasta išjuokti ar skeptiškai trūkčioti pečiais, žvelgiant į tai, kas nauja ir neįprasta. Ak, jau tie skeptikai! Jų užkietėjusios širdys užgniaužia visa, kas nauja. Jeigu sukuriama neregėta forma, negi tokia naujovė tuoj turi būti sutrypiama? Prisiminkime Van Gogą, kuris namų savininkui vietoj nuomos mokesčio pasiuntė nupjautą savo ausį – liūdnai išgarsėjusio šeilokietiško apdovanojimo mėsa simbolį. Prisiminkime Modiljanį, mirusį iš bado ir tiktai sukrečiančia mirtimi atvėrusį kelius savo kūrybos pripažinimui. Prisiminkime mūsų akyse vykusią genialiojo Vrubelio tragediją. Ar ne dėl žiaurių neteisybių, kuriomis neišmanėliai draskė ir degino jo pakylėtą sąmonę, jis pamišo? Sunkus buvo ir Čiurlionio žemiškasis kelias. Jis dovanojo naują, sudvasintą, tikrą kūrybą. Argi to neužteko, kad nepasipiktintų laukiniai, dergikai ir menkintojai? Į jų apiplėkusią buitį bando įžengti kažkas nauja – kaip gi jie nesigriebs pačių žvėriškiausių priemonių, gindami savo susigalvotą gerovę? Atsimenu, su kokiu akmeniniu skepticizmu prieš ketvirtį amžiaus daugelyje meno sluoksnių buvo sutinkami Čiurlionio kūriniai. Užkietėjusių širdžių nesujaudino nei formų iškilmingumas, nei apgalvota tonų harmonija, nei įstabios mintys, kuriomis prisotintas kiekvienas šio menininko kūrinys. Iš tiesų jame glūdėjo kažkoks įgimtas įkvėpimas. Čiurlionis iškart pateikė savo stilių, savo tonų koncepciją ir harmoningą kompoziciją . Tai buvo jo menas, jo sritis. Kitaip jis negalėjo nei mąstyti, nei kurti. Ne novatorius jis buvo, o naujas kūrėjas. Visomis galiomis reikėjo šį tikrą talentą palaikyti. Tačiau viskas vyko atvirkščiai. Puikiausių jo kompozicijų nesuprasdavo. Būdamas „Meno pasaulio“ pirmininku daug iečių turėjau sulaužyti, gindamas Čiurlionio meną. Labai palankiai apie jį atsiliepdavo Dobužinskis. Jautrus dailininkas ir meno žinovas Aleksandras Benua, be abejo, pajuto Čiurlionio žavesį. Tačiau ir geriausiuose meno rateliuose daugelis, deja, šio kūrėjo nesuprato ir jį neigė. Lygiai taip daugelis neigė ir subtiliąją Skriabino kūrybą. Skriabinas ir Čiurlionis turi daug ką bendra. Panašūs net šių dviejų genialių menininkų charakteriai. Kažkas pasakė, kad Skriabinas atėjo per anksti. Bet argi, matydami žmonijos lygį, mes galime nustatinėti terminus? Galbūt ir jis, ir Čiurlionis atėjo pačiu laiku. Tikriausiai taip ir yra. Juk tokia galinga kūrybinė jėga, suteikta žemei, yra griežtai ribojama. Neįprasta ir įtikinama savo kūryba šiedu menininkai, kiekvienas savo srityje, išbudino galybę jaunų protų. Pagaliau argi mes galime žinoti, kur ir kaip suvokiama kūryba. Leonidas Andrejevas prieš pat mirtį man rašė: „Kalbama, kad turiu skaitytojų, tačiau aš jų nematau.“ Liūdnai skambėjo tokie rašytojo prisipažinimai. Kitas puikus menininkas neseniai man irgi parašė: „Kalbu tarsi pagalvei.“ Išties, mes nežinome kūrybos kelių. Posakis „nežinomi keliai“ – visiškai teisingas. Bet greta šio, pačiam menininkui neregimo jo kūrybos suvokimo, dar yra ir vidinių jėgų įtampa. Visi atmena Rembranto ir Franso Halso gyvenimo tragedijas. Tačiau ir tragedija kupina didingumo. Be didvyriško iškilumo minėtų dailininkų asmenybės daug ko netektų. Laukinių užkurti laužai ir deglai tik apšviečia kelią. Nebūtų priešų – žmonės pamirštų ir tai, kas naudingiausia ir visų gražiausia. Juk ne veltui kadaise teko rašyti pagyras priešams. Taigi ir Čiurlionis savo puikiai skambančiais, kupinais rimties kūriniais būtų galėjęs parašyti pagyrimą priešams. Tamsuoliai ir priešai neblogai pasidarbavo dėl jo būsimos šlovės. Ir atėjo ji, toji lengvasparnė viešnia, ne tam, kad vien pernakvotų šalia Čiurlionio darbų, bet kad jo kūrinius amžiams apšviestų. Nepaprastai džiugu, kai galima ištarti, kad visa tauta pripažino tikrąjį talentą. Neseniai didį rašytoją Gorkį laidojo visa rusų tauta. Tai visuotinis jo pripažinimas. Ne išėjusiojo vardan, o teisingumo vardan kilo vieningumo banga, išaukštinusi meno vertę. Puiku, kad lietuvių tauta pripažino Čiurlionį. Tai irgi ne laikinas sentimentų proveržis, bet tikras įvertinimas, visuotinė, didžiulė pagarba kūrėjui. Džiaugiuosi naujienomis iš Lietuvos apie įstabaus menininko Čiurlionio pripažinimą. 1936 m., „Urusvati“, Himalajai |
Kultūra – tai Šviesos ginklas Nikolajus Rerichas |