Nikolajus Rerichas

LIETUVA

Vienas pirmųjų mano paveikslų buvo „Baltojo Vyčio žirgai“. Iškilnių baltų žirgų, besiganančių šventuose Lietuvos ąžuolynuose, idėja seniai viliojo mane. Pasiruošę pagelbėti žmonijai žirgai! Žaibu skriejantys šaukliai, jau pabalnoti, jau laukiantys ženklo! Apie šią idėją papasakojau savo bičiuliui Leonidui Tian-Šanskiui, ir jam, jautriajam poetui, šis įvaizdis įkaitino vaizduotę. Po kurio laiko, atkakęs pas mane, jis atsinešė man skirtą eilėraštį „Baltieji žirgai“.

Su V. V. Stasovu ir Vladimiru Solovjovu irgi kalbėjomės apie didingą Lietuvos epą. Lietuva visada turėjo daug draugų. Klausydamasis, ką ruošiuosi tapyti, Vladimiras Solovjovas kedeno savo ilgą barzdą ir kartojo: „O juk tai Rytai, didingieji Rytai.“ Stasovas šypsojosi į savo dar ilgesnę žilą barzdą, pridurdamas: „Kaip ne Rytai, jei ir kalba tokia artima sanskritui?“ Kur atsidūrė mano „Baltojo Vyčio žirgai“? Buvo ir paveikslas „Vaidilos“ – miško aikštelėje, tarp šventųjų ąžuolų, atliekamos senovinės apeigos. Kur dabar tas paveikslas, nežinau. Taip pat buvo ir paveikslas „Perkūnas“. Visai neseniai iš Ženevos atėjo žinia, kad jis išlikęs pas kažkokią paveikslų rinkėją. Taigi kiek šauklių apie šlovingą lietuvių epą pasklido po pasaulį.

Po kelionės didžiuoju vandenų keliu „Iš variagų į graikus“, norėjosi pabandyti ir kitą, ne mažiau didį vandens kelią – Nemuno upe. 1903 metais su Jelena Ivanovna pakeliavome ir po Lietuvą. Ilga buvo toji kelionė po įvairiausias istorines vietas. Visur piešiau etiudus, o Jelena Ivanovna fotografavo. Dalis jos fotografijų pakliuvo į Grabario „Meno istoriją“ ir į kitus veikalus, skirtus senovės paminklams. Lietuvoje nupiešiau daug etiudų. Jų likimas savotiškas. Pasklido jie po visą pasaulį. Sykį Kalifornijoje man pasisekė pamatyti savo „Kauno bažnyčią“ ir „Pilies griuvėsius ties Nemunu“, „Senąją cerkvę prie Gardino“. Ir ten, anapus vandenyno, etiudai atlieka savo užduotį – primena Lietuvos grožį, šios senos valstybės istorinį kilnumą.

Kelionė po Lietuvą buvo labai įvairi. Be patogių susisiekimo priemonių teko gerai pasikratyti ir valstiečių vežėčiose. Pasitaikė ir užklimpti lakiame smėlyje. Nustebdavome, kai po audros iš smėliu užpustytos pirkios išlįsdavo žmogus. Bet rūsti aplinka neišdildė svetingos lietuvio šypsenos. Kartą sustojome tokioje atkampioje užeigoje, kad nejučia parūpo, ar stiprūs kambario užraktai?

Tačiau šitokie tuoj išsisklaidantys būgštavimai būdavo nieko verti. Kelionėje mums nieko bloga nenutiko, priešingai – patyrėme daug gera. Įvairiausių sustojimų metu girdėjome ir aklą dainių, užrašėme aibę gražiausių sakmių apie didvyrius. Tarp daugelio aplankytų tautų Lietuva paliko maloniausią prisiminimą.

Artima pasaulėjauta labiausiai įtikina. Sakmės aukštino ne tik didvyrius, bet ir nuostabius pasiaukojančių moterų žygdarbius. Ne kartą pasijusdavau vis iš naujo bemąstąs, kodėl lietuvių kalba tokia artima didžiajam sanskritui. Iš to paties kilnumo, iš tos pačios lobingos prigimties susikaupė ir lietuvių dvasios turtai.
Praėjo metai, atsiskleidė neužmirštamas Čiurlionis. Pagaliau 1915 metais išgirdau: „Baltrušaitis būtinai norėtų parašyti straipsnį apie Jūsų kūrybą. Jūs neprieštarausite?“ Iki tol man asmeniškai neteko susitikti su Baltrušaičiu, bet pažinojau jį kaip nepaprastai subtilų poetą. Mes visi skaitėme jo kūrinius ir džiaugėmės, kad jis taip talentingai išvertė Tagorės „Gitandžali“. Tiktai tikras poetas, kaip Baltrušaitis, gebėjo meistriškai ištaisyti ir Bhagavad Gitos vertimą. Juk ir derėjo, kad būtent lietuvių poetas taip iškiliai suformuluotų amžinus didžiosios Indijos priesakus.

Baltrušaičio straipsnis vadinosi „Vidiniai Rericho kūrybos bruožai“. Iš visų mano skaitytų straipsnių, žinoma, šitas buvo giliausias. Jame išryškėjo ne vien Baltrušaičio poetinės galios, bet ir tai, kad jis – lietuvių poetas, sugebantis šiltai ir įžvalgiai perteikti skaitytojui daugelio mano ypač mėgstamų kūrinių prasmę. Be to, straipsnis buvo rimtas, o kai Baltrušaitis prakalbo apie „Gralio taurę“, paaiškėjo, koks artimas šis taurus įvaizdis pačiam poetui.

Neišblėsta iš atminties ir visi kiti susitikimai su lietuviais. Paryžiuje sutikome lietuvių pasiuntinį Klimą. Iškart pajutome jo draugišką nuoširdumą. Kalbėtis apie visokius dalykus su juo buvo nepaprastai lengva, nes ten, kur pasitikėjimas, ir žodžių atsiranda, ir geros mintys stiprėja.

Negaliu užmiršti ir to, kad Lietuvoje išreikštas prielankumas mūsų Kultūros vertybių išsaugojimo paktui. Savo archyve saugome atsiųstus straipsnius iš lietuviškų leidinių. Kiekviename iš jų jaučiamas ne sausas, formalus požiūris į šią idėją, bet širdimi suvokta neatidėliotina jos svarba. Bičiuliams lietuviams suprantamas kultūros Raudonasis Kryžius – mūsų Taikos Vėliava. Jeigu jai vyriausybė dar oficialiai nepritarė, tai laikas padarys savo. Tauta, kurios kalba kupina seniausių, gražiausių žodžių, žinoma, suvokia, kad istorijos, dailės, mokslo paminklai yra tikrosios žmonijos vertybės. Tegu viršum šių brangakmenių plazda Vėliava Sergėtoja, primenanti visoms kartoms, ir mažiems, ir dideliems, kad šituose žmogiškojo genijaus paminkluose tebėra gyva didžiosios Kultūros samprata. O Kultūra – tai tarnavimas šviesai, tai švietimo sintezė ir pažangos garantija.

Kur branginami kultūros lobiai, ten tauta semsis tvirtybės iš praeities, ten ji išsiugdys savimonę ir išsaugos savo garbę. Tai ne abstrakčios sąvokos, bet realiausia paskata geresnei ateičiai. Tikrasis džiaugsmas ten, kur Kultūros šaknys gyvos. Daina ir įvairi kūrybos raiška galima ten, kur tauta vertina savo didžią praeitį ir darbuojasi ateičiai. Ne sykį teko kalbėti apie vartus į ateitį. Juk vien vartų sąvoka jau yra priesakas kurti. Vartus reikia pastatyti, reikia stipriai įkalti stulpus. Kad vartai atrodytų patraukliai, jie turi būti gražūs. Suprantama, nežinantis apie savo praeitį, negali mąstyti apie ateitį. Senovės meno kūrinių samprata neturėtų būti ribota, ji turėtų tapti tikraisiais vartais į geresnę ateitį, –tada meno grožis ypač išryškės. Kiekvienas žmogus turi teisę galvoti apie geresnę ateitį.  Ir lietuvių ąžuolynuose, kur po šaknimis ir akmenimis slypi senųjų protėvių aukurai, ateitis jau suvokiama šviesiai, priimama kuo palankiausiai, kuo plačiausia prasme, su abipuse džiugesio šypsena.

Nūnai džiaugsmas tapo reta vertybe. Kiek kartų teko rašyti apie tai, kad gebėjimas džiaugtis darosi lyg kažkokiu nauju mokslu. Sugebėti rasti kuo džiaugtis, kai pasaulyje tiek sumaišties – nelengva. „Džiaukis!“ ir „Padėk!“ – šie kviečiantys šūkiai yra dabarties būtinybė. Žmonės sutrinka, juos išgirdę: kaip gi džiaugtis, kaip gi padėti? O padėti reikia visur. Visur, kur tik pasiekia širdingas žodis. Ir džiaugtis reikia visokeriopa kūryba. Padedant kurti, neturėtų būti nei dirbtinio skirstymo, nei keliamų sąlygų, nes viskas priklauso žmonijai.

Buvo džiugu, kai pasiekė žinia, kad Lietuvoje mūsų draugija pradėjo leisti žurnalą „Naujoji Sąmonė“. Būtent dėl šios naujos sąmonės ir jos supratimo iš tikrųjų norisi džiaugtis. Sunku apsakyti, kaip dabar būtina atnaujinti sąmonę. Jokiais žmonijos sugalvotais žodžiais neįstengsime išreikšti, kaip svarbu tai padaryti kuo skubiausiai. Ir žmonių skausmą, ir jų džiaugsmą suvokti gali tik išvystyta sąmonė. Tik plačiai žvelgianti ir imli sąmonė bei geranoriškas nusiteikimas padės pajusti, kam reikalinga pagalba ir su kuo drauge galima džiaugtis. Argi ne džiugu, kad Lietuva trokšta naujos sąmonės? Lietuva geranoriškai trokšta pažinti. Šitoks žinojimas gali kurti gėrį. Ten, kur įsitvirtins šis žinojimas, užgims ir sandrauga. Bendradarbiavimas, sandrauga, kooperacija – kiek sykių kartojamos didžiai prasmingos sąvokos, bet ne visada joms suteikiama toji širdies kūrybos prasmė, kurią jos turėtų išreikšti.

„Naujoji Sąmonė“ suteikė mums daug džiaugsmo. Ir kaip nesidžiaugti sužinojus, kad būrelis jaunimo, puikiai besidarbuojančio  įvairiose meno ir pažinimo srityse, Gyvojoje Etikoje ir naujojoje sąmonėje atranda universalų ir tvirtą gyvenimo pagrindą. Perfrazuojant įkvėpimo kupiną Baltrušaičio mintį, kuria jis baigia minėtą straipsnį, norėtųsi pasakyti: „Pabrėžiant esminį ryšį su kasdieniais gyvenimo sunkumais, telieka pridurti, kad nėra geresnio vainiko už atliktą mūsų laikais dvasios žygdarbį.“

1936 m., „Urusvati“, Himalajai

Atgal

 

Kultūra – tai Šviesos ginklas Nikolajus Rerichas

Neišlaistytoji taurė, 1927 m

Sukurta ketux.lt