Nikolajus Rerichas TAUTŲ SKAMBĖJIMAS Senai pasakyta, kad tautų siela skamba ne tik pačiuose žodžiuose, bet būtent garsuose. Tai ir yra tikrasis skambėjimas, apreiškiantis esybę, nes kiekvienas garsas yra ir spalva, yra ir visa Būties esmė. Lyginamoji tarmių garsotyra atvers nuostabų tautų sielos veidrodį. Žinoma, labai dažnai pirminis skambėjimas sulūžinėdavo amžių kismuose. Neveltui sakoma, kad kiekviena kalba pakinta tris kartus per šimtmetį, bet jeigu mes išgirstume švarią kalbą, žmonių tariamą toje prigimtoje tarmėje, tai, be abejonės, tikrasis kalbos skambėjimas atskleistų mums daug ką ir apie patį visos tautos būdą. Minėdami tautą, mes turime bebaimiškai apibrėžti tautiškumą (nacionalizmą). Jeigu tai kažkokia tai sąvoka, sietina su žmonių nekanta, tai ji paprasčiausiai yra žalinga ir yra naikintina kaip ir bet kokia neapykanta, pyktis, savimeilė ir neišmanymas. Bet nacionalizmo (tautiškumo) sąvokoje yra tokie vertingi pagrindai, kad supratę ją kaip tyriausią tautų skambėjimą jų aukščiausioje išraiškoje, mes išvysime dar vieną pažangos veiksnį. Niekas nepaneigs savitumo kaip vertingiausios nepakartojamos jausmų ir kūrybinių gebėjimų derinio išraiškos. Jeigu yra visų saugomas asmens savitumas, tai ir kiekvienoje draugijoje, būk tai šeimos, valstybės, tautos draugija, atsispindi savasis savitumas – vadinasi ir ši savybė yra saugotina. Tokiu būdu nacionalizmas vietoj kažko tai nuskurusio savo savimeilėje taps vien būtinu naujuoju sąskambiu visų žemės tautų chore. Tegul ne tiktai asmeninė siela, bet ir didžioji tautinės sielos draugija apreiškia ką turi geriausio, vertingiausio, prakilniausio ir gražiausio. Jeigu ši išraiška iš tikrųjų bus nuostabi ir prakilni, tai ir tokios visokios dėl savo ribotumo neleistinos sąvokos kaip šovinizmas neras sau vietos šiame tyrame galingame tikros pažangos chore. Dėl sąlyginumų ir prietarų nuskurdusiam nacionalizmui (tautiškumui), pastaruoju metu priešpastatomas internacionalizmas (tarptautinybė), bet visoks priešpastatymas dažnai pats savyje turi priešingo sąlyginumo grėsmę. Tas pat nutiko ir su šiuolaikine internacionalizmo (tarptautinybės) sąvoka. Siekdamas atrasti kažkokias tai bendras taisykles, ieškodamas sąlyginių ribų ištrynimo, internacionalizmas patsai pavirto kažkuo tai nutrintu, miglotu, vengiančiu aukštų būdingų išraiškų. Vienas aršus internacionalistas (tarptautininkas) sakė, kad pasaulio sulyginimas turi sugriauti bet kokią asmenybę, ir jeigu smegenų skirtumai sutrukdytų tokiai užduočiai, tai reikia kažkokios tai operacijos pagalba sulyginti smegenis pagal kažkokią tai vidutinę kartelę. Tokį apgailėtiną smegenų ištrynimą paskelbė žmogus su universitetiniu išsilavinimu. Mes galėtume nekreipti dėmesio į šią naikinančio aršumo apibrėžtį, bet mes matome, kad internacionalizmas, su visais jo naujausiais prietarais, daugelyje savo pasireiškimų pradeda krypti nuasmeninimo ir visa ko vertingiausio ištrynimo link. Mažų mažiausiai norime peikti. Ir taip jau vienas kitą peikdami žmonės, paprastai kalbant, jau atėjo iki tokio šmeižimo masto, kad toliau eiti, berods, nebėra kur. Bet laimei, visom pražūtingom žmonijos būtovės akimirkom iškildavo kažkokia tai vertinga ir visaapimanti sąvoka, sutaikindavusi nuasmeninimo baisybes ir sužiaurėjusio asmens savimeilę. Jeigu dabar visose pasaulio dalyse įvairiausiomis tarmėmis primygtinai prakalbo apie Kultūrą, tai šiame savitame žmonijos pagalbos šauksme slypi tikrasis išsigelbėjimas. Niekados nebuvo galima rasti tokio žodžio Kultūra sutartinio vienalaikio kartojimo kaip dabar. Daugybė knygų ir kaskartinių leidinių bei laikraštinių straipsnių guli priešais mus, kuriuose būtent šis žodis tariamas visomis galimomis gelbstinčiomis bei įspėjančiomis prasmėmis. Štai prancūzų akademikas, samprotaudamas apie tikrąjį nacionalizmą, kalba apie kupiną žmoniškumo Kultūrą. Ir jūs suprantate, kad šio iškilaus būtovininko nacionalizmas nėra šovinistinė nekanta, bet būtent geriausia tautos vertingiausios esybės išraiška. Niekas iš apsišvietusių žmonių negali nesutikti su ta nacionalizmo atmaina, savo apibrėžtyje turinčią visuotinio žmoniškumo kultūrą. Štai nuostabus mąstytojas ir rašytojas iš kito pasaulio krašto svarsto apie tikybą bei kultūrą. Ir vėl gi iš visiškai kitų širdies šaltinių jis priartėja prie to paties, o būtent prie tikybos gyvinimo kultūra ir gyvybinio žmoniškųjų galimybių bei pareigų sugrąžinimo. Štai priešingame Indijos gale, Madraso Švietimo apžvalgoje indų mokslininkas betarpiškai pereina prie įsiskaudėjusios vedančios minties pateikdamas idomų straipsnį „Kultūra ir tautiškumas“. Nuostabiais išsireiškimais kūrėjas apibrėžia kultūros sąvoką kaip kažką gyvybingo, pakilaus, įkvepiančio bei grožinančio. Šio kūrėjo nepažįstu, bet vieno ir to paties Būties dėsnio galia mes pradedame tarpusavyje kalbėtis viena ir ta pačia kalba, skambančia žmoniškojo gyvenimo pastoviam atnaujinimui ir gerinimui. Ir kitose šalyse įvairiausiais deriniais tariamas žodis Kultūra. Bet visur kaip kažkas tai neatidėliotino, kaip tikroji žmonijos priegloba. Tikėtina, kad indas kultūros gynėjas gyvena apsirėdęs tautiniais rūbais; matyt, poetas kinietis, mąstantis apie kultūrą, neatsižada savo kinietiškų papročių. Kaukazo sūnus mąsto savo didžiųjų viršūnių prakilnioje grožėje. Prancūzų mokslininkas pasilieka visuose tuose nuostabiausiuose būtovės papročiuose, kuriuose daugelis kartų sudėjo labai žmonišką Kultūrą. Ir Šekspyro, ir Dantės, ir Giotės, ir Servanteso pasekėjai supranta savąjį romantizmą savuosiuose šarvuose, ir naujai išrinktas Jungtinių Amerikos Valstijų Prezidentas Ruzveltas žino sudėtingą amerikietiškojo pažangaus nacionalizmo derinį. Mus visus suveda būtent Kultūros kaip gyvos kasdienybės sąvoka, kviečianti klestėjiman, ir mes džiaugiamės kiekviena tautine apraiška. Būtent sutvirtėję plačiu kultūros supratimu, mes abipusiai saugome žmonijos genijaus vertybes. Toji pati Kultūra padės mums ne tik saugoti jas kaip būtovės muziejinį turtą, bet sudvasinti šiuos lobius kaip šviesios ateities gaires. Ir nacionalizmas, ir Kultūra, ir net gi nutrintas internacionalizmas,- visos be išimties žmoniškosios sąvokos mums nurodo, kad negalima toliau eiti nekantos žmonėms taku. Kasdienis laikraštis begalo priekaištaudamas mums meta kaltinimus dėl nežmoniškumo ir neišmanymo. Nepaisydama visokių sąlyginių ir dažnai negyvagimusių sutarčių, žmonija įgauna kažkokį tai baisų išradingumą neapykantos nusikaltimuose. Kaip gi mes norėtume, kad tai, kas pasakyta, būtų perdėjimas. Bet tai ne tik nėra perdėjimas, bet negali nusakyti dėl išraiškos skurdumo. Visa žmonija sutaria ir kitame šūksnyje: ji vaitoja dėl žlūgio (krizės) ir stengiasi po namo slenksčiu paslėpti kojinėje nors gabalėlius aukso. Tuo pačiu metu žmonės gerai suptanta, kad šios aukso nuolaužos neilgam gali išsaugoti jų duoną kasdieninę. Jeigu žmonija uždarys ir užminuos visus namų slenksčius, tai, galbūt, tik rytoj ji nenueis į turgų ir, galbūt, savaitę sutiks išbūti be tarpusavio pažinties. Pilietija (civilizacija) pateiks savo reikalavimus. Bet ji dėl savo dirbtinio sąlyginumo niekados nesupras, kas yra tikrasis nacionalizmas, kas yra kupinas kūrybinių galimybių būdingas tautos skambesys. Kaip kita po pilietijos (civilizacijos) pakopa ateina Kultūros siekis ir pasiilgimas. Nacionalizmo vertybes reikia jungti vienovėn (sintezuoti), kūrybos lobiams reikalingas aptaisas ir supratimas. Ir štai suskambo tautos dėl kultūros. Kiekviena savaip pradėjo gretinti šią palaimingą sąvoką su visom galimom visuomeninėm užduotim. Visa kas sužiaurėję ir engiama pradeda prisiminti, kad ne dėl tarpusavio susinaikinimo mes čia susiėjome. Kiekviena tauta nori vystytis ir tarpti tikrai save tobulindama – kitaip tariant, darydama tai, vardan ko mes ir gyvuojame žemėje. Ir tamsuoliška savimeilės sąvoka persikeis į pasiekimo žygdarbį, jeigu gyvosios tikrojo nacionalizmo (tautiškumo) ir tikrosios kultūros sąvokos bus suvoktos kaip tarpusavyje neatskiriamai susieti pagrindai. Po pasaulinės praeito karo nelaimės paaiškėjo, kad per visą dešimtmetį visiškai nė kiek nepagerėjo žmonių buitis, anaiptol, viskas išbluko, nuskuro ir dar labiau sužiaurėjo. Atoveikio į karą pasėkoj žmonės turėdami geriausius ketinimus puolė ieškoti vienybės pradėtoje Tautų Lygoje, bet pasirodė, kad vienybė ne tik neapėmė nė pusės pasaulio, bet Lyga dažnai pasireiškia kaip visų galimų naujų nesusipratimų šaltinis. Ne kartą visi girdėjo, kaip būtent Tautų lygoje kivirčijosi galybės, geografiškai ir dvasiškai nieko bendro tarpusavyje neturinčios. Augant nusivylimui Tautų Lyga prasidėjo mokestinių dydžių, pasų ir visi kiti atsiskyrimai. Mąstytojai ir vadai puikiausiai žino, kad visiškas atsiskyrimas taip pat toli nenuves. Ir tuo pačiu metu jie būgštauja dėl greitai nusitrynusių internacionalizmo metalinių piniginių ženklų. Bet greta stovi nacionalizmo baidyklė, nukabinėta visokiais pirmykščiais buities įrankiais. Bet baidyklė nėra tautos siela, tai nėra tikrasis visų vertingiausių sąskambių skambesys. Tikriuosius lobius vėl gi bebaimiškai reikia atrasti. Vien tikroji tautos dvasios apraiška, nesuvaržyta jokiais tamsuoliškais prietarais, parodys kūrybos aukštumas. Šioje kūryboje tautos sieks taikaus savęs tobulinimo, kitaip tariant, jos atsigręš į savo Kultūros atkūrimą. Tas nuostabusis tautinių kultūrų choras, visų nuostabiausių spalvų nacionalizmo pasireiškimas suteiks tą kūrybą, atlieps žmonijos širdies poreikiams. Kada žmoniškoji širdis gaili ir atjaučia, niekam nerūpi, yra tai internacionalizmo ar nacionalizmo apraiška. Jeigu širdis gali geriau atjausti savo šalies rūbuose – tegul ji apsigaubia geriausiais audiniais, kad tik ji neužmirštų kas yra atjauta ir kas yra meilė. Kada mes kalbame apie kultūros uždavinius, tegul tai būna ne vaistinė su cheminių paruošalų žymelėm. Tegul tai būna tas savitarpio supratimas, ta atjauta, galintys abipusiai padėti iškopti iš pražūtingiausiojo žlūgio ankštumos. Tiek medžiaginis tiek dvasinis žlūgis pavirto nuožmia epidemija. Žmonės pakraupę sušūko: negalima, neįmanoma! Bet apie tai, kas būtent galima ir kas būtent turi būti, jie nepamąstė. Tegul pamąstymas apie kultūrą, apie viso pasaulio tautybes, apie tautos sielą apsireiškia tuo gyvuoju akstinu, padėsiančiu išeiti iš grėsmingojo žlūgio ribų ir vėl pradėti savęs tobulinimą su visa kantrybe, atjauta ir meile artimiems. Tesuskamba tautos! 1933 metų sausio 1-oji. Himalajai |
Kultūra – tai Šviesos ginklas Nikolajus Rerichas |