RERICHŲ ŠEIMOS PALIKIMAS Rerichų šeimos palikimas – tai tūkstančiai paveikslų, literatūriniai kūriniai, archeologinių tyrinėjimų ir kelionių užrašai, moksliniai darbai, plati visuomeninė veikla. Rerichų šeimos palikimas – tai gyvenimo filosofija, kurios esmėje glūdi dvasinės vertybės: kultūra, taika, žmogaus ir gamtos tarpusavio santykiai, žmogaus ir kosmoso tarpusavio ryšiai. Jelena Rerich – didi 20-to amžiaus moteris, rašytoja ir filosofė, visuomenės veikėja. Ji užrašė Gyvosios Etikos Mokymą, skirtą žmonijos tolimesnės dvasinės evoliucijos ugdymui. 1899 m. Jelena Ivanovna susitiko su Nikolajumi Rerichu. Po vedybų jie keliavo po senuosius Rusijos miestus. 1903 m. keliaudami po Baltijos šalis, aplankė ir Lietuvą. Rerichų šeima intensyviai studijavo senovės ir tuometinę filosofinę-religinę Vakarų ir Rytų literatūrą, vis labiau linkdami prie rytietiškos. 1923 m. Rerichams pavyko įgyvendinti savo seną svajonę – aplankyti Indiją. Iš šios šalies prasidėjo ilgametė ir legendinė mokslinė Transhimalajinė ekspedicija, kuri vėliau buvo įtraukta į auksinį mūsų planetos tyrinėjimų ir atradimų fondą. Rerichų šeima užaugino du sūnus – Jurijų ir Sviatoslavą. Jurijus – žymus mokslininkas – orientalistas, Sviatoslavas – garsus dailininkas ir visuomenės veikėjas. Visi keturi Rerichai vieningai tarnavo bendram žmonijos labui, savo darbų vaisius atiduodami Tėvynei ir visam pasauliui. Visi keturi buvo didžiais mokslininkais, įnešusiais reikšmingą indėlį į orientalistikos, filosofijos, archeologijos, tibetologijos, etnografijos, istorijos vystymą.
|
JELENA RERICH Jelena Rerich gimė 1879 vasario 12 d. Peterburge žinomų dvariškių šeimoje, garsėjusioje savo kultūrinėmis tradicijomis. Jos prosenelis iš motinos pusės – garsus rusų karvedys M.Kutuzovas. Tarp jos giminaičių – kompozitorius M.Musorgskis, poetas A.Goleniščevas-Kutuzovas. Nuo jaunų dienų, besimokant pas Peterburgo konservatorijos dėstytojus, ryškėjo J.Rerich muzikinis talentas. Tapusi pianiste, ji rengia savo solinius koncertus. 1901 m. išteka už Nikolajaus Rericho ir tampa jo gyvenimo bendražyge. Aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje. Jelena Rerich – daugelio N.Rericho darbų ir sumanymų įkvėpėja. Jie abudu aplanko daugiau nei 40 senosios Rusijos miestų, tapydami ir fotografuodami architektūros paminklus, užrašinėdami sakmes, papročius, liaudies muziką, apibūdinančius tautos charakterį – taip įamžindami jos kūrybą. 1917 m. visa šeima išvyksta į Suomiją. Keliauja po įvairias Europos šalis. 1920 m. išvyksta į JAV. 1923 m. per Europą vyksta į Indiją. Kartu su vyru ir sūnumi Jurijumi dalyvauja didvyriškoje mokslinėje Transhimalajinėje ekspedicijoje. Po ekspedicijos Rerichų šeima apsigyvena Himalajuose, Kulu slėnyje. Ten įkuria mokslinių tyrimų institutą “Urusvati”, kurio Garbės prezidentu išrenkama J.Rerich. Gyvenimo metai Indijoje – tai svarbiausio ir intensyviausio jos darbo etapas. Čia buvo užrašyta fundamentalaus veikalo – Agni Jogos arba Gyvosios Etikos Mokymo, sudarančio 14-ka tomų, – didžioji dalis. Tituliniuose šių knygų puslapiuose nėra autoriaus vardo, nes J.Rerich buvo įsitikinusi, jog šiose knygose išdėstyta Sakraliausioji Išmintis negali būti autoriaus nuosavybe. Tuo tarpu, pasirašydama skirtingais slapyvardžiais, ji parašo tris autorines knygas: “Budizmo pagrindai” (1927 m.), “Rytų kriptogramos” (1929 m.) ir “Šventojo Sergijaus Radoniečio vėliava” (1934 m.). J.Rerich aktyviai susirašinėjo su daugeliu korespondentų iš Europos, Azijos ir Amerikos. Šiuos laiškus, turinčius neįkainojamą vertę, studijuoja Rerichų palikimo tyrinėtojai visame pasaulyje. J.Rerich iš anglų kalbos išvertė ištraukas iš “Mahatmų laiškų” knygos, kurios buvo publikuotos knygoje “Rytų taurė”. Taip pat iš anglų kalbos ji išvertė J.Blavatskajos “Slaptosios doktrinos” du tomus. Kai N.Rerichas paliko žemiškąjį pasaulį, J. Rerich persikėlė gyventi į Kalimpongą (Rytų Himalajai), kur 1955 m. spalio 5 d. užbaigė savo žemiškąjį gyvenimą. |
NIKOLAJUS RERICHAS Nikolajus Rerichas – didis dailininkas, rašytojas, filosofas, archeologas, keliautojas, garsus visuomenės veikėjas. Nutapė daugiau nei 7000 nuostabių ir nepakartojamų paveikslų. Jo drobės – tai kondensuotos Šviesos kristalai, kuriais prisotinti visi N.Rericho kūriniai. Jo daugiaplanė kūryba persmelkta šviesos ir tamsos kovos idėja ir tvirtu tikėjimu Gėrio ir Grožio pergale. N.Rerichas – daugiau nei 40 mokslinių ir kultūrinių pasaulio įstaigų narys – 1929 m. buvo pristatytas kandidatu Nobelio premijai. N.Rerichas gimė 1874 m. spalio 9 d. Peterburge žymaus notaro Konstantino Rericho šeimoje. 1897 m. baigė Menų Akademiją, o 1898 m. Peterburgo Universiteto Juridinį fakultetą. Dar būdamas studentu, išrenkamas Rusijos Archeologijos Draugijos nariu. Nuo 1906 m. vadovauja Meno mokyklai. 1909 m. Rusijos Meno Akademija suteikia N.Rerichui akademiko vardą. Nuo 1910 m. vadovauja menininkų susivienijimui “Meno pasaulis”. 1900-1910 m. – N.Rerichas vienas aktyviausių Rusijos Meno atgimimo draugijos įkūrėjų ir veikėjų. Taip pat aktyviai dalyvauja ir Rusijos Paminklų apsaugos draugijos veikloje. 1917 m. su visa šeima išvyksta į Suomiją. Dirba įvairiose Europos šalyse. Rengia parodas, apipavidalina rusiškų operų pastatymus. 1920 m. išvyksta į JAV. 1920-23 m. parodos ir švietėjiškoji veikla JAV. Organizuoja Jungtinių menų instituto ir menininkų susivienijimo “Corona Mundi” (“Pasaulio vainikas) sukūrimą. 1923 m. Niujorke atidaromas N.Rericho muziejus. Tais pačiais metais per Europą vyksta į Indiją. 1924 m. – mokslinės ekspedicijos Sikime ir Butane, o 1925-28 m. vadovauja didžiajai mokslinei Transhimalajinei ekspedicijai (Himalajai, Tibetas, Altajus, Mongolija, Kinija). 1928 m., grįžęs iš ekspedicijos, Indijoje įkuria mokslinį Himalajų tyrinėjimų institutą “Urusvati”, su kuriuo bendradarbiauja 285 mokslinės Europos, Azijos ir Amerikos įstaigos. Apsigyvena Nagare, Kulu slėnyje. 1929 m. N.Rerichas atvyksta į Europą ir JAV ir iškelia kultūrinių žmonijos vertybių apsaugos idėją, kurią palaiko žymiausi to meto mokslininkai, menininkai ir visuomenės veikėjai. 1935 m. JAV ir 20 Lotynų Amerikos šalių pasirašo garsųjį Rericho Paktą, skirtą žmonijos kultūrinių paminklų apsaugai. 1934-35 m. N.Rerichas kartu su sūnumi Jurijumi dalyvauja mokslinėje ekspedicijoje Mandžiūrijoje ir Kinijoje (JAV Vyriausybės įgaliojimu), aplanko Japoniją. 1931-47 m. gyvena Indijoje. Dirba intensyvų mokslinį darbą Himalajų tyrinėjimų institute “Urusvati”, rengia ekspedicijas po šiaurinę Indiją. Dirba nuolatinį kūrybinį darbą: tapo paveikslus, rengia parodas, rašo straipsnius, literatūrinius kūrinius, susirašinėja su korespondentais iš Europos, Azijos ir Amerikos. 1947 m. gruodžio 13 d. N.Rerichas palieka žemiškąjį pasaulį. |
JURIJUS RERICHAS Jurijus Rerichas – garsus mokslininkas-orientalistas, įnešęs reikšmingą indėlį į pasaulinės tibetologijos, indologijos, mongologijos tyrinėjimų studijas. J.Rerichas – žymus filologas, lingvistas ir rašytojas, mokėjęs dešimtis pasaulio kalbų ir prokalbių. J.Rerichas – menotyrininkas, etnografas ir keliautojas. Dalyvaudamas legendinėje mokslinėje Transhimalajinėje ekspedicijoje, surinko nepaprastai daug mokslinės ir meninės medžiagos, kurios dalį vėliau publikavo knygoje “Vidurinės Azijos keliais”. J.Rerichas gimė 1902 m. rugpjūčio 16 d. Novgorodo gubernijoje, Okulovkos kaime, kuriame archeologinių tyrinėjimų metu buvo apsistoję tėvai. Jo vaikystė prabėgo Peterburge. Nuo pat jaunų dienų jis rimtai susidomi Rytais. 1919 m. J.Rerichas baigia Londono universiteto Rytų kalbų studijų Indoiraniškąjį skyrių. 1922 m. Harvardo universitete (JAV) gauna bakalauro laipsnį, studijuodamas indų filosofiją. Mokslus užbaigia 1923 m. Paryžiaus Sorbonos universiteto Rytų kalbų skyriuje – stipriausiame Europos orientalizmo studijų centre. Ten apgina indų filologijos magistro laipsnį. 1923 m. išvyksta į Indiją. Dalyvauja mokslinėje Transhimalajinėje ekspedicijoje, kuriai vadovauja jo tėvas – Nikolajus Rerichas. Nuo 1928 m. iki Antrojo pasaulinio karo pradžios Jurijus Rerichas vadovauja Himalajų mokslinių tyrimų institutui “Urusvati”. Viena iš šio instituto mokslo krypčių buvo ir ateities mokslo formavimas. Jurijus Rerichas aktyviai dalyvavo ir visuomeninėje veikloje, propaguodamas Rericho Pakto idėjas ir kovodamas, kad jos būtų įgyvendintos. 1949-57 m. dirba dėstytoju Kalimpongo (Indija) universitete. 1957 m. rudenį J.Rerichas grįžta į Tėvynę. Tuometinėje TSRS jis įsidarbina Orientalistikos institute ir tampa Indijos istorijos, filosofijos ir religijos sektoriaus vadovu. Didžiulis ir neįkainojamas J.Rericho nuopelnas – tai milžiniško kūrybinio Rerichų šeimos palikimo sugrąžinimas Tėvynei, taip pat unikalių ir gyvybiškai svarbių visai žmonijai Gyvosios Etikos mokymo idėjų skleidimas buvusioje TSRS. 1960 m. gegužės 21 d. Jurijus Rerichas užbaigė savo žemiškąjį kelią Maskvoje. Jo vardu pavadinta trečioji Altajaus kalnų viršūnė, kuri yra netoli Šventojo Beluchos kalno, tarp spindinčių N.Rericho ir Urusvati viršukalnių. |
SVIATOSLAVAS RERICHAS Sviatoslavo Rericho kūrybinis palikimas – tūkstančiai neprilygstamo grožio paveikslų, gausybė įkvepiančių straipsnių, intensyvūs moksliniai tyrinėjimai farmakopėjos srityje, plati visuomeninė veikla. Jo paveikslai – tai puikūs peizažai, įspūdingi portretai, neužmirštamos Indijos žmonių gyvenimo akimirkos, gilios filosofinės minties siužetai. Šiose drobėse, kaip ir jo tėvo darbuose, yra tas nenusakomas “kažkas”, kuris suteikia kūriniams nemirtingumą. Jo menas – jogos rūšis – Grožio jogos – vienas iš būdų išsivaduoti. Sviatoslavas Rerichas gimė 1904 m. spalio 23 d. Peterburge. 1914-16 m. mokėsi K.Majo gimnazijoje, kurioje gavo pirmąsias piešimo pamokas. Tėvas dažnai veždavosi abu sūnus į archeologines ekspedicijas, todėl vaikai nuo pat jaunų dienų studijavo senųjų Rusijos miestų istoriją ir kultūrą, tuo pačiu mokydamiesi piešimo ir tapybos. Nuo 1920 m. gyvena JAV. Ten studijuoja Kolumbijos universiteto architektūros skyriuje, taip pat lanko Harvardo Universiteto Architektūros mokyklą bei Masačiusetso Technologijos instituto skulptūros kursus. Dirba tapybos, grafikos, knygų iliustravimo, scenografijos srityse. Rengia personalines parodas. 1924 m. kartu su šeima keliauja po Indiją. Tais pačiais metais grįžta į JAV tęsti studijų Harvardo universitete. 1928 m. vėl išvyksta į Indiją, o nuo 1931 m. ten apsistoja visam laikui. Didžiulę įtaką menininko formavimuisi turėjo tėvas – Nikolajus Rerichas, tačiau net augdamas šalia tokio dvasios milžino, Sviatoslavas Rerichas tampa savitu, originaliu ir didžiu dailininku. Himalajų mokslinių tyrimų institute “Urusvati” S.Rerichas vadovauja liaudies meno ir farmakopėjos skyriams. Dirba didžiulį švietėjišką darbą. Vėliau vadovauja Bangaloro (pietinė Indija) meno mokyklai. Nuolatos dirba intensyvų kūrybinį darbą, rengia personalines parodas JAV, Indijoje. 1960 m. surengia didžiulę personalinę parodą Delyje ir gauna tarybinės vyriausybės kvietimą atvykti į TSRS. 1960 m. surengiama didžiulė Nikolajaus ir Sviatoslavo Rerichų darbų paroda Maskvoje ir Leningrade. 1974 m. dalyvauja iškilmingame Nikolajaus Rericho 100-ųjų gimimo metinių minėjime Maskvoje ir tarptautinėje mokslinėje konferencijoje Meno Akademijoje, skirtoje Rerichų kūrybos studijoms. 1974-78 m. rengiamos kilnojamosios N.Rericho ir S.Rericho parodos įvairiuose TSRS miestuose. 1978-79 m. – N.Rericho ir S.Rericho parodos Bulgarijoje. Dalyvauja pirmojoje tarptautinėje vaikų asamblėjoje “Pasaulio vėliava”. 1972-79 m. dalyvauja didžiulio kultūrinio centro “Čintrahal Parišath” kūrime Bangalore, kuriam vadovauja iki gyvenimo pabaigos. 1984 m. Rytų muziejuje Maskvoje surengiama jubiliejinė 110-ųjų N.Rericho ir 80-ųjų S.Rericho gimimo metinių paroda. S.Rerichas išrenkamas Rytų muziejaus Rerichų šeimos kultūrinio palikimo tyrinėjimų komisijos Garbės pirmininku. 1989 m. S.Rericho iniciatyva TSRS įkuriamas Rerichų fondas. 1991 m. S.Rerichas perduoda šiam fondui visai žmonijai nepaprastai reikšmingą Rerichų šeimos archyvą, kuris buvo saugomas Indijoje. 1993 m. sausio 30 d. S.Rerichas baigia savo žemiškąjį kelią Bangalore. |