PRIGIMTOS KALBOS GRYNUMO SVARBA SĄMONĖS ŠVIESAI

Kultūros dienos minėjimas 2023 m. balandžio 15 d. Lietuvos Rericho draugijoje

Kada kalbame kuo daugiau tardami žodį Kultūra, vidinis pajautimas pasigenda kažko labai svarbaus. O gi todėl, kad Kultūra negali atsirasti staiga ir netikėtai, bet tai yra tūkstantmečių auginimo, puoselėjimo pasėka. Kultūra yra auginimo dalykas. Ir todėl Tautinės Kultūros sąvokos negalima užmiršt. Būtent tautinės. Žodis Kultūra lietuviškai gali skambėti Šviesogarba. Jos prasmė yra pagarba šviesai. Ir todėl visuotinės bendražmoniškos (būtent bendražmoniškos, bet ne bendražmogiškos) Kultūros lopšys ir puoselėjimo bei auginimo vieta ir yra Tautinė Kultūra. Tautinė Kultūra ir yra savita visuotinės bendražmoniškosios Kultūros gaida. O Tautinės Kultūros pamatinis akmuo yra prigimta kalba.

Kodėl prigimtos kalbos grynumas bei manymas (mąstymas) prigimta kalba yra toks svarbus? O gi todėl, kad nepasireiškiant sąmonės šviesai per išgrynintą prigimtinę kalbą ir jąja nemąstant pasireiškia nevidono^[1] paslapčia brukamas klaidinimas į tą pačią mūsų sąmonę. Būtent per svetimžodžius, kurių prasmė užtemdyta ir neaiški, bei sąvokų pakeitimą, prikabinant papildomus arba kitus žodžius tikslu suklaidinti. Pažvelkime štai kad ir į tokią sąvoką, sudarytą iš dviejų žodžių junginio, kaip tradicinė šeima. Čia ne tiek lemia svetimžodis tradicinė, kas lietuviškai būtų paprotinė, bet lemtingas yra žodžio tradicinė prikabinimas prie žodžio šeima. Ir tuo iš karto sudaroma prielaida, kad gali būti ir nepaprotinė (netradicinė) šeima. Bet pažvelgus iš sąmonės gelmių, šeima negali būti niekuo kitu, o tik atitikimu būties pagrindams, t.y. vyro ir moters santuoka Kūrybos tikslams apreikšti ir jos pagrindu sukuriami giminystės ryšiai.

Jonas Vaiškūnas savo kalboje prezidentūros rūmuose 2022-ųjų metų Nacionalinės Jono Basanavičiaus premijos įteikimo proga apibūdino lietuvių kalbos padėtį.

…Šiandien – valdžioje įsitvirtinę lietuviai – skelbia siekį:

• įteisinti valstybinę daugiakalbystę;
• lietuvišką abėcėlę užtvindyti svetimais rašmenimis;
• panaikinti Valstybinę lietuvių kalbos komisiją;
• išardyti Valstybinės kalbos inspekciją;
• sudarkyti Seimo stalčiuose užlaikytą Konstitucinį valstybinės lietuvių kalbos įstatymo projektą;
• palikti savieigai konstitucinę vertybę – valstybinę kalbą.

Kiekviena tautų kalba yra atskira žmoniškumo giesmė.

Vydūnas (s_134)

Senai pasakyta, kad tautų siela skamba ne tik pačiuose žodžiuose, bet būtent garsuose. Tai ir yra tikrasis skambėjimas, apreiškiantis esybę, nes kiekvienas garsas yra ir spalva, yra ir visa Būties esmė. Lyginamoji tarmių garsotyra atvers nuostabų tautų sielos veidrodį.

Nikolajus Rerichas (ts)

Tačiau lietuvis ne tik žino, bet labai giliai jaučia, kokia galia slypi žodyje, kalboje. Jaučia, kad ir vienas rašmuo pakeičia visuminę prasmę ir įgalina kalbą skleisti visai kitą energiją. Šitiek metų puoselėdami savo gimtąją kalbą ir valydami ją kaip vandenį nuo teršalų, nuo svetimžodžių, nuo mums svetimų sintaksės struktūrų, mes mokėme savo tautiečius ir švaraus mąstymo. Tai neatsiejami dalykai. Kaip iš prasmingų garsų, sujungtų į žodį, išauga visa mūsų esmių lauką apglėbianti kalba, taip iš kalbos gimsta tauta, kurią jungia dvasiniai ryšiai, glūdintys kalboje… …Kalba yra svarbiausia mūsų Tautos ašis, šventuma. Šventumą darkyti tyčia, šaipytis, niekinti yra šventvagiška. O šventvagystė yra sunkus nusikaltimas.

Erika Drungytė

Mūsų kalba yra atviras kelias į mūsų filosofiją. Ar mes juo eisime, ar pasuksime sustabarėjusiu svetimybių keliu, priklausys nuo mūsų įžvalgos, kad savas mąstymas yra nusakomas tik sava kalba.

Antanas Maceina

Lietuvių kalbos savitumas

1. Keliaudamas po Indiją A. Poška susipažino su humanistu Mahatma Gandhi. Jis papasakojo žinantis apie Lietuvą, kurioje gyvena indams giminingi arijai, bendraujantys kalba, senesne už sanskritą.

https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/istorija/lietuviu-ir-sanskrito-kalbu-panasumas- misle-mokslininkams-582-539955?copied

2. Lietuvių kalba yra gryna kalba skirtingai nuo mišrių, paveikslui, anglų kalbos.
3. Lietuvių kalboje viena raidė – vienas garsas.
4. Vienos šaknies žodžiai paprastai turi vieną, arba susietą prasmę.
5. Lietuvių kalboje yra giminingų sanskritui žodžių, kurių šaknų pagrindu kuriamos kelios kalbos dalys: daiktavardžiai, veiksmažodžiai, dalyviai. Paveikslui, ranka, rinkti, renkantis.
6. „Sanskrito ir lietuvių kalbos asmenuotės, įvardžiai ir giminystės įvardai, kūno dalių pavadinimai yra labai panašūs ar net vienodi. Daugybės sanskrito žodžių sąranga panaši į mūsiškę“, – aiškina kalbininkė dr. Žaneta Markevičienė.
7. Lietuvių kalba yra labai balsinga. Čia gausu balsių, dvibalsių. Balsiai yra ilgieji ir trumpieji.
8. Ilgieji kirčiuoti skiemenys tariami dvejopai. Toks tarimo skirtumas vadinamas priegaidėmis. Lietuvių kalboje yra dvi priegaidės: tvirtapradė ir tvirtagalė.
9. “Nuostabus jau kalbos ūgis, turtingas visokiais pavidalais, kurie stovi gražiame atsišaukime į viens kitą. Be to yra ir kuo smulkiausiems minčių ir jausmų skirtumams išreikšti.” Vydūnas.

…Išminties žmonės jau senovėje sakydavo, kad kraujas tarpininkauja tarp dvasios, sąmonės ir kūno. (mu_46)

Ir tik mažumą pamąstę, suprantame, kad kiekvienam judėjimui, kiekvienam veikimui paskutinis akstinas pareina iš kraujo. Vien kraujas pajudina kūną ir kūno narius. Kraujas turi viršų ant kūno. Jis Ira tarsi kūno noras. Jame randasi kūno valia. Tai esti ypatinga jėga. (mu_46)

Kalba yra vyksmas, tvarkomas žmoniško kūno gyvumo, omės2, nuotaikos, nuovokos, protavimo ir sąmoningėjimo dėsnių, vyksmas, kuriame dalyvauja panašių savumų žmonės. Kitaip sakant, kiekviena tautų kalba yra atskira žmoniškumo giesmė. (s_134)

…Kalba auga su šviesėjantia ašaine sąmone, su isigalinčiu žmoniškumu. (s_134)

O kad tūli mokslo žmonės ir tiki, kalba nesanti prigimta, vis dėlto tai negali būti tiesa. Kiekviena tauta kūrėsi kalbą pagal kūną gaminantį kraują. O kad tam daug reiškia ir aplinkos gamta, kūnų pavidalą statantioji galia kalbos ypatumui vyriausią padaro. Tik pati jos esmė išeina ne iš kūno, bet iš žmoniškos dvasios-sielos. (s_136)

Kalba ir ašainė sąmonė nėra skiriami. Be ašainės sąmonės nėra kalbos. Todėl visų žinomų esybių vienas žmogus tegali kalbėti. (s_137)

…Vartojant kalbą kuo daugiau skelbti daigtingumo pasaulio dalykams, galūnės krinta, žodiai gausėja, bet ne tiek nauju kūrimu, kiek pasiskolinimu. (s_138)

Giliau žiūrint, kalbantysis turi įstengt vaizduoti, leist savo sąmonei šviesti ir smeigties į klausytojo sąmonę, jeib ten būtų priimta ir pasidarytų sąmonės turiniu, kuriuo ji būtų naujai šviesinama. Tame glūdo pasikalbėjimo ir pasipasakojimo reikšmė. Kalbėtojas save teikia kitiems ir pasidaro jų patirtimi, jų sąmonės turiniu. Ir toliau nėra kalbėjimu siekiama kitiems, taip sakant, kokius įvykius kartoti, bet jiems padaryt galima savo ašainėje sąmonėje su tuo atsitikimu prasme ir gyvumu santykiuoti, būtent viens kitą įgalinti moksliškam ir meniškam kūrimui. (s_139)

Svetimos kalbos žodžių vartojimas įrodo visados kalbėtojo nepajėgingumą savingai mąstyti. Jo paties manymą turi užvaduoti svetimi – neaiškūs žodžiai. Šviesi ir stipri dvasia spindi ir iš mažo žodžių ištekliaus, jeigu dar nėra jų visa kam. O jų niekuomet nebus, jeigu svetimieji žodžiai imami nepamąstant. Iš kiekvieno žodžio tik tada spindi aiškesnis sąmoningumas, kai jam prasmė nėra užkabinta, bet auginta iš jo šaknies. (s_141)

Rašte yra tarsi sukaupta jo kūrėjo sąmonė. Bet rašte glūdo ir visos jo tautos sąmonė. (s_142)

Juk raštų kalbos sąmonę turime sužadinti savo sąmoningumu. O jeigu to pakankamai nėra, raštų sąmonė lieka užburta.

Dvasinės esybės reiškiasi dvasiniu būdu. Šviesa ir sąmonė tariasi su Šviesa ir sąmone. (S_142)

…Vaikų panašumas į tėvus aiškiai parodo, kokiai kalbai jų prigimtis gyvenimo įstatymų parinkta.

Todėl bus visuomet taip: koks kraujas, tokia ir kalba. Kalba yra augusi kartu su krauju per tūkstančtius metų. Tos priežasties dėl tokia kalba vadinama prigimta kalba. Kaip kraujas taip ir ji augo arba nyko. Kaip jisai įvairiavo amžių bėgyje, taip ir ji. Kaip jis yra augęs pažangos įstatymu, taip ir ji. Abu šis įstatymas augino jam tarnauti. Abu turi gelbėti žmogaus uždaviniui spręsti. (mu_53)

Ir todėl kalba bei kraujas yra geresniu liudininku tautos praeities negu visi raštai. Tik reikia jų liudijimą išmanyti. Žiurint į Lietuvių kalbą ir kraują, galima spėti, jog čia kartą aiški žmoniškumo šviesa turi būti apsireiškusi. Nuostabus jau kalbos ūgis, turtingas visokiais pavidalais, kurie stovi gražiame atsišaukime i viens kitą. Be to yra ir kuo smulkiausiems minčių ir jausmų skirtumams išreikšti. Be abejonės buvo sąmonė labai šviesi ir skaidri, iš kurios ta kalba augo. O jos balsų gražumas reiškia, jog kraujas, kuriuo ji tarpo, turi būti buvęs pilnas žydintio sveikumo. Vienok tas laikas senai praėjęs. (mu_60)

Bet prigimtą kalbą vartojant, žmogus klekvienu žod žiu apreiškia visą tą žinojimą, kurį ta kalba amžių gyvenime įgijusi yra. Iš dalies tai berods atsitinka šnekant ir svetima kalba. Tik vieno dalyko tuomet nėra. O tas atsveria viską. Prigimtą kalbą vartojant, kiekvienas žodis prigimties gyvybės gaminamas. Pareina tiesiog iš kraujo, ne tik iš atminties. Ir taip jis apreiškia ir žinojimą, kurį tas kraujas yra per tiek tūkstančių kartų įgijęs. (mu_70)

Žmogus, mišrią kalbą vartodamas, tiesiog verčiamas daugiau pasilikti ir gyventi pačioj manymo^[3] srityj. Paprastal pačioj kalboj yra tiek proto, kad galima sakyti, kalbą manant už patį žmogų. Bet mišrioji kalba nebemano už jį. (mu_71)

Bet ir Lietuvių kalba nėra be svetimų žodių. Jie čia atsirado neesant žmonių lietuviuose su galingu manymu. Todėl svetimi žodiai buvo imami, jeib jais uždengtas taptų manymo silpnumas. Bet tūli^[4] tų žodių lietuvių kalboj ir atsirado, kadangi manymas kilo, vienok ne tiek, kad būtų įstengęs iš savo kalbos gaminti tinkamų reiškinių. 0 gal veikė čia kiek ir sudėtinis kraujas. (mu_73)

Kalboj, teisybė, atsispindina tautos kultūra. Bet kultūringesne kalba pasimokinus, dar nė vienas nėra tapęs kultūros žmogumi. Vis reikia atsiminti, kad kultūra yra augimo dalykas… Taip žemas žmogus pasimokindamas svetimos kalbos ir ja kalbėdamas, neiškyla iš savo būties. Paprastai, kaip aiškinta, jis grimsta. Gana žinomas yra doriškas ištautėlių silpnėjimas. (mu_77-78)

Galingesnė galybė yra ta, kuri pareina iš aukštesnės pasaulio gyvenimo srities. Ir lieka mažajai tautai tik vienas kelias. Tiek auginti savyje žmoniškumą, kad tas kuo daugiau atsispindintų kalboje. Tuomet ta kalba nebus silpnesnė už kitas. Ji bus tinkama žmonių pažangai ir ji nebus tosios istatymų naikinama, bet paremiama. Todėl norint prigimtą kalbą išlaikyti, tėra viena salyga, būtent ta, žadinti savyj tikrąjį žmogų, kurs prigimta kalba apsireikštų ir ją pašventintų ir stiprintų. (mu_78)

Moksle, mene bei doroj yra jaučiama tautinės gyvatos širdies plasta. Tie trys žmoniškumo reiškiniai paeina tiesiog iš tautos esmės. Bet ir čia ir kyla tarsi tautos gyvybės kvapas, kurs parodo, kaip toli sieka tautos gyvybės galia. Sis kvapas yra kalba. Ji nustato tautos gyvatos apskritį. (tg_50)

O atsimindami, kad kaip tik žmogaus jausmu-geismu-minčiu gyvenimas santykiuoja su psichiniu pasauliu, kurs yra tauta, suprasime, kad nieku kitu tiek, kiek kalba, tautos gyvata ir jos turinys nepasižymi. (tg_53)

Šišion pirm viso pastebėt, kad kalba yra tautai kaip kūno žadas kūnui. Su kalba tauta gyvėja ir nyksta. Kalba aiškiai parodo, koks yra tautos gyvybės stiprumas. Norint gaivint tautą, todėl pirma gaivinama silpnėjanti jos kalba. Bet nieko tai nereikštų, jeigu nebūtų ta ypatingoji tos tautos gyvybė gaivinama, kuri kalba apsireiškia. Svarbu todėl, kad gaivinamąja kalba būtų sakomi kuo kilnesni jausmai, kuo aiškesnės, šviesesnės mintys. (tg_53)

VYDŪNAS. MŪSŲ KALBOS GYVĖJIMAS

Naujoji Romuva 1937m. Nr. 29-30

1. ASMENINIAI PRISIMINIMAI
2. LIETUVIŲ KALBA ESAMŲ EUROPOS KALBŲ TARPE
3. MŪSŲ KALBOS ALPIMAS
4. KALBOS GYVINIMAS IR SVETIMYBIŲ ANTKRYTIS
5. TEIGIAMASIS KALBOS GYVINIMAS
6. SENOVĖS KALBŲ ŽODŽIAI MŪSŲ KALBOJE
7. MŪSŲ KALBA IR KITŲ TAUTŲ VARDAI – PAVARDĖS
8. MŪSŲ KALBOS VARGSMAS RAŠYBOJE
9. KALBOS GYVENIMAS IR GYVINIMO PRADMENYS

Nenumanyta, kad kiekviena kalba, augdama iš vienos tautos žmonių gyvumo, vartojama tų žmonių, šviesina jų protavimą ir išmanymą, kaip tai padaryti negali jokia kita kalba. (mkg_2)

Nieks žmonėms, turbūt, nepasakė, negalėdamas tai įrodyti, kad žmogus tikrai šviesėja tiktai prigimta kalba mąstydamas ir apsireikšdamas. (mkg_3)

Su savo kalba lietuviai dažnai jautėsi lyg menkesni negu kitų kalbų žmonės. Išlengvo tūlus ir pagavo ans vangumas, kurs sulaiko nuo aiškesnio manymo savo būdu ir savo kalba, vangumas, kurs yra esmiškasis vergiškumas.

Dar ir pačioje kalboje įvyko visoki pakitimai. Žymiausias buvo, kad žmonės lietuviškai kalbėdami griebėsi visokių svetimų žodžių, tarsi be jų negalėtų pasakyti, ko nori. O tuo visuomet pasirodo sąmonės apsiniaukimas. Dar net šiandien žmonės, kurie negali aiškiai manyti, kabinasi prie svetimų žodžių, jeib nors tie įrodytų, kad kalbantieji nėra visiškai tamsuoliai. (mkg_3)

S v e t i m i e j i ž o d ž i a i, t u r b ū t, d a u g u m a i d a r v i s a t r o d o e s ą d i d e s n i o g a r b i n g u m o n e g u l i e t u v i š k i e j i .(mkg_3)

Taip ir priviso mūsų kalboje visokios svetimybės. O jos ne vien temdo mąstymą, protavimą, bet veikia ir pačią kalbą. Tiesa, svetimieji žodžiai yra šiek tiek lietuvinami, bet jie ir atsikeršyja. Gyvendami lietuvių mąstyme, jie verčia žmones kitaip sudėti sakinius, net kartais kitaip ištarti savo žodžius. Ne tik jų balsiai, bet ir priebalsiai pakinta. Toliau ir nebemąstoma tiek žodžių galūnėmis ir veiksmažodžiais, bet prielinksniais ir daiktavardžiais. Pagaliau ir kalbos vaizdingumas virsta kitoks. Įsibriauja kitos kalbos vaizdai, tarsi jie daugiau pasakytų. Ir tokiu būdu lietuvių kalba visaip alpsta. (mkg_3)

Net žodžių kirčiavimas pakinta po kitos kalbos įtaka. Jis pasidaro kaip kitur vyraujančia žodžių gaida. O pagrinde mūsų kalba gieda kaip senosios kalbos skiemenų ilgio ir trumpio pamaina. Kirčiavimas yra pažymėjimo reikšmės. O kitoms kalboms veikiant, jis mūsų kalboje ne vien perdaug stiprėjo, bet ir pakriko. (mkg_3)

Minėtosios mūsų kalbos slogos, rodos, plačiai žinomos. Ir visa kas daroma, jeib kalba atsigautų. B e t n o r i n t j ą g y v i n t i, r e i k i a s u k e l t i e s m i n į j o s g y v y b i n g u m ą . O t a m s v a r b u n u m a n y t i, k a s y r a l i e t u v i š k a, o k a s s v e t i m a. Nėra tai lengva. Iš to, kaip žmonės kalba, ne visuomet reiškiasi grynasis lietuviškumas. Labai dažnai svetimos kalbos jį visaip yra paveikusios. (mkg_4)

Pasiėmęs bet kokį lietuvišką laikraštį, randu štai kokias šviesias didybes: iniciatyva, instrukcija, organizacija, monografija, chrestomatija, antologija, melioracija, versija, tradicija, apogėjus, kolektyvas, incidentas, receptas, sporadiškas, autentiškas, praktiškas, pasiinformuoti, užakcentuoti, likviduoti, transliuoti, ir tt, beveik be pabaigos. (mkg_4)

Atrodo, lyg tikima, mūsų kalba pakylanti į kitų tariamai kultūrinių kalbų lygį, jeigu į ją sušluojama visokių vabzdžių iš kitų kalbų. (mkg_4)

Juk kiekvienas svetimas žodis suka visas sakinio dalis savaip, o leidžia savo prasmę tik lyg per rūką atspėt. Visų tų žodžių seniau nebuvo. Bet dabar kiekvienas inteligentas, kažkur susigriebęs žodį, jį atneša tautai apdrumsti, o save įrodyti mokslintą. (mkg_4)

Tikri mes vargšeliai, vergeliai! Kada sieksime tikro garbingumo? Bet mat, mes inteligentai! O nevartojant svetimų žodžių, rodos, nebūtų mums ką bepasakyt. (mkg_4)

Visi svetimi žodžiai įnešti į žmones inteligentų. Jie ir yra atsakingi už lietuviškumo silpninimą ir žeminimą. (mkg_6)

Svetimus vardus – pavardes lietuvinti neturėtume. Bet be galūnės jas palikti neleidžia mūsų kalbos sąmonė. (mkg_7)

Vartodami žodį be galūnės, pradedame pratintis ją mesti ir visą savo protavimo būdą griauti. (mkg_7)

Būtina visus svetimus vardus linksniuoti. (mkg_7)

Savo kalbos gyvumui išlaikyti pirm viso svarbu, kad svetimas vardas mūsų kalboje nepasiliktų be linksniavimo galimumo. (mkg_7)

Kas iš pasaulio gyvenimo žodžiais atskrieja į mūsų regratį, tą turime tvirta valia pagauti ir įtaikyti į savo kalbos gyvumą arba atmesti. (mkg_7)

r a š t a s y r a r e g i m o j i t a u t o s k a l b a , kuri toli negali viską atvaizduoti, kas girdima. Raštas turi tenkintis esminių garsų pažymėjimu. Pamačius parašytą žodį, iš karto turėtų aiškėti žodžio šaknis, vadinas, pagrindinė jo prasmė, pvz., bėg-ti, bėg-ki, o ne bėkti, bėki; dyg-ti, daigs-tyti, daig-tas, ir tt. (mkg_8)

O rodos, kalba tikrai skambesnė, jeigu daugiau tvirtiname balsius, o mažiau priebalsius. Rašyba turėtų būti ir rodyklė į skambesnę, bet, žinoma, tautišką tartį. (mkg_8)

Taip pirm viso svarbu, kad rašyba visaip tvirtintų mūsų kalbos aiškumą, bet ir įrodytų, kad ji nėra kitos tautos mums suteikta. (mkg_8)

Kaip tauta yra skirtinga žmoniškumo apraiška, taip kalba yra tautiškumo reiškėją. Kalba auga iš to paties prado, kurs žmogui teikia tautos pažymius. Todėl kalba ir skelbia tautos žmonių kraujo, nuotaikos, protavimo ir sąmoningumo savumus. (mkg_9)

Tautai atsigaunant savingumą, jos kalbos gyvėjimas pirma apsireiškia atmesdamas svetimas priemaišas ir pasiskelbdamas kuo aiškiau savo žodžiais. Bet jeigu tautos žmonės tada vėl griebiasi kitų jos nepavergusių tautų žodžiais, jie įrodo, kad neįstengia iškilti į tikrąjį savingąjį gyvumą. (mkg_9)

Tauta juk nėra tada tikrai susipratusi, jeigu ji parodo ryškų norą, aiškiai prigimtu savo būdu apsireikšti. Bet tam reikalinga, kad žmonės patys gyvėtų. Tik tada jie gali gyvinti ir savo apsireiškimo priemonę, būtent kalbą. Tada ir savo rašybą padarys vaizdu savo kalbos, jai vis rodant pagrindinę žodžių prasmę. (mkg_9)

Todėl pagaliau patsai kalbos gyvėjimas tegali kilti iš pagrindinio tautiško bei žmoniško sąmoningumo.

Jis aiškiau reiškėsi senovėje. Mūsų proseniai suprato gyvenimą ne tiek iš daiktingumo, kiek iš gyvybingumo. Taip mąstąs žmogus gyvėja ir sąmoningėja. Ir kalbėdamas suvokia jaunus žodžius iš savo tautos sąmoningumo pagrindų. Jis gyvina kalbą ir ji gyvėja. Pasiekęs prosenių sąmoningumą, jis prasmingiau ir kalbės jų kalba. (mkg_9)

Keletas lietuvių kalbos atitikmenų svetimžodžiams:

…Svetimžodžių dėka mes suskirstome žmones į siauras mokslo sritis ir sumenkinam galimybę turėti platų požiūrį, tampa sunkiau suprasti kitas sritis ir tų sričių atstovų teiginius…(6)

…Dar ne per seniausiai lietuviai buvo rusinami, buvo lenkinami, o dabar ant to paties grėblio lipame dar sykį ir šį sykį savo noru su lotynų-graikų („tarptautine“) kalba… (6)

…Kad priimti svetimžodį, tam nereikia proto pastangų, mąstymo – pakanka atminties, o kad sukurti naujadarą, jau reikalinga šiokia tokia proto pagalba, mąstymas… (6)

„Svetimžodžiai nykina mąstymą, o lietuvių kalba vysto.“

Vartodami svetimžodžius nesusimąstome, kad turime visus arba galime prigimtos kalbos žodžių šaknų pagrindu sukurti trūkstamus lietuvių kalbos atitikmenis, netemdydami savo sąmonės skoliniais. Į tai neatsižvelgus, prigimtoji kalba palaipsniui keičiama neaiškios, drumstos prasmės svetimais žodžiais, o į mūsų sąmonės šviesos beribę juostą įpinama vis daugiau tamsių gijų.

Literatūra:

1. s – Vydūnas. Sąmonė. Tilžė: Rūta, 1936.
2. mu – Vydūnas. Mūsų uždavinys. Tilžė: Rūta, 1921.
3. tg – Vydūnas. Tautos Gyvata. Tilžė: Rūta, 1920.
4. mkg – Vydūnas. Mūsų kalbos gyvėjimas. Naujoji Romuva, 1937 m. Nr. 29-30.
5. ts – Nikolajus Rerichas. Tautų skambėjimas
6. Jono Vaiškūno kalba, pasakyta 2022-ųjų metų Nacionalinės Jono Basanavičiaus premijos įteikimo proga prezidentūroje
7. 6 – Henrikas Kulvinskas. Lietuvių kalbos metmenys: antžmogiškų savybių vystymas. Henrikas Kulvinskas, 2020.

^[1] nevidonas – nenaudėlis, piktadarys, nedorėlis

^[3] manymas – mąstymas. Sanskrito kalboj vienašaknis žodis manas-protas, aukštasis, aukščiausias protas, sietinas su dvasine sritimi.

^[4] tūlas – dažnas, ne vienas, daugus; įvairus, visoks; ilgas

Parengė G. Garmus, 2023.04.15.

Atgal

Kultūra – tai širdis Nikolajus Rerichas

Gailestingumas, 1936 m.