Nikolajus Rerichas

DEIMANTAS

(Ištraukos iš straipsnio)

<…> Menas ir žinios. Grožis ir išmintis. Nėra reikalo kalbėti apie amžiną ir kas kartą vis naujai suvokiamą šių sąvokų reikšmę. Žengdamas pirmuosius žingsnius, vaikas instinktyviai suvokia grožio ir pažinimo tikrąją vertę. Ir tik veikiama iškreiptų gyvenimo grimasų ši dvasios  malda prityla, o vulgarumo karalystėje ji atrodo ir visai nereikalinga, ir ne vietoj. Taip, šiuolaikinėje tikrovėje galimi ir šitokie pasibaisėtini dalykai.

Daug kartų teko belstis į tuos vartus, todėl sakau: „Tarp baisumų, kai vyksta kova, kai galimi žmonių susidūrimai, svarbiausi dabarties klausimai yra žinios ir menas.“ Nesistebėkite. Tai nėra nei perdėta, nei be reikalo apibendrinta. Tai ryžtingiausias teiginys. <…>

Privalome pripažinti, kad pastaraisiais metais europiečių sukurta civilizacija stipriai sukrėsta. Žinoma, visa tai, ko nepasiekė žmonija dabar, – jai dar lemta pasiekti. Kultūros pagrindus teks kurti darbu ir pasiaukojimu. Juk civilizacija  dar nėra kultūra. <…>

Prisipažinkime, kad žmonija tapo kur kas labiau laukinė. Ir visiškai nieko nereiškia, kad ji tebedėvi europietišką kostiumą ir, kaip buvo įpratusi, tebekartoja ypatingus žodžius. Bet po kostiumu – laukinis troškimas, o žodžių, dažnai – didingų, jaudinančių ir vienijančių – prasmė jau nesuvokiama. Dingsta žinios, kurios vesdavo į aukštumas. Ir palengva žmonės įpranta prie tamsos.

Pripažinkime tai be apsimestinio gėdos jausmo, be laukiniams būdingų grimasų. Suvokimas – tai jau viena laimėjimo pakopa. <…>

Tai nebus apibendrinimai ar tušti žodžiai. Kalbu apie tai, kad reikia ryžtingai siekti žygdarbio: „Vienintelė atrama gyvenime – menas ir žinios. Būtent sunkiausiomis mūsų dienomis prisiminkime šiuos ypatingus ir šviesius kelius. Ir per išmėginimus, ir per kovas visomis dvasios pastangomis likime ištikimi jiems.“

Jūs tarsite: „Sunku mums. Nėra laiko galvoti apie žinias ir grožį, kai sunku išgyventi. Mums dar nerūpi žinios ir menas. Pirmiausia reikia sutvarkyti svarbius reikalus.“ Atsakau: „Jūs sakote tiesą, bet tuo pat metu ir meluojate. Žinios ir menas – ne prabanga. Žinios ir menas – ne laiko švaistymas. Metas tai suvokti. Tai – malda ir dvasios žygdarbis. Negi mums atrodo, kad žmonės ima melstis tik prisikimšę skrandžius? O gal iš dyko buvimo? Ne, meldžiamasi itin sunkiomis minutėmis. Tad ir ši dvasios malda labiausiai reikalinga tada, kai visa esybė sukrėsta ir jai būtina tvirta atrama, kai ieškoma išmintingo sprendimo. O kurgi toji tvirčiausioji atrama? Ir kas  galės įžiebti dvasią šviesiau nei ji?“

Juk ne alkį jaučiame. Ne nuo šalčio krūpčiojame. Drebame nuo mūsų dvasios svyravimo, nuo netikėjimo. <…>

Ką atskleidžia visų laikų ir visų tautų išmintis? Ji pasakoja apie žmogaus dvasią. Pamąstykite ir savo kasdienybėje apie šiuos gilius žodžius. Juk nežinote, ar jūsų dvasios galia turi ribas. Jūs patys nežinote, virš kokių neįveikiamų kliūčių pakelia jus dvasia, kadvėl nuleistų žemėn sveikus ir atsinaujinančius. <…>

Bet kaip jūs prikelsite savo dvasią? Kaip atkasite tai, kas daugelio širdyse užversta kasdienybės nuolaužomis? Kartoju: meno grožiu, giliu žinojimu. Jie vieninteliai yra visa nugalinčios dvasios raktai. O apvalyta dvasia jums pasakyskokios žinios teisingos, koks menas – tikrasis. Tikiu, kad gebėsite pakviesti į pagalbą savo dvasią. Ji – jūsų vadovas, ji parodys pačius geriausius kelius. Ji nuves jus į džiaugsmą ir pergalę. Bet ir į pergalę dvasia jus ves žiniomis ir grožiu grįstu keliu.

Kuo galima būtų pakeisti kultūrą? Maistu, pramone – kūnu ir pilvu? Bet vos bent trumpam nukrypstama į kūno poreikius – ir intelektas ima menkėti, ir visos tautos kultūra smunka.

Visoje žmonijos istorijoje nei maistas, nei pramonė nekūrė tikrosios kultūros. Todėl turime ypač branginti tai, kas dar gali kelti dvasią. Nesvajoju – tvirtinu tai. <…>

Iš knygos N. Rerichas. „Palaimintieji keliai“, 1992

Atgal

Sukurta ketux.lt