PRARASTO LAIKO BEIEŠKANT – TARP KULTŪROS, CIVILIZACIJOS IR GAMTOS

Kultūros dienos minėjimas 2023 m. balandžio 15 d. Lietuvos Rericho draugijoje

1935 m. balandžio 15 d. Vašingtone buvo pasirašytas Rericho paktas. Šią dieną, balandžio 15-ąją, minime kaip Kultūros dieną. Džiugu ir prasminga, kad šią ypatingą kultūros šventę švenčiame tokiu gražiu metu, įsibėgėjant pavasariui, atgimstant gamtai – tai tas metas, kai šviesos ir gyvybės pergale suabejoti jau sunku, nors naktys dar gali pasitaikyti žvarbios.  Šis laikas bei mūsų minėjimo tema – „Praeitis, dabartis ir ateitis Kultūros šviesoje“ –  mane paskatino susimąstyti, ką bendro turi kultūra ir gamta laiko sąvokos kontekste?

Laiko sąvoka šiuolaikinėje civilizacijoje gyvenančiam žmogui – problematiška, ir net ne iš filosofinės, o iš praktinės pusės. Vis skundžiamės, kad nėra laiko. Iš tiesų, laikai dramatiški ir kupini įtampos, neužtikrintumo, viskas aplinkui ir mes patys lekiame milžinišku greičiu, dažniausiai net nesusimąstydami, kur ir kam to reikia, kam tarnauja mūsų laikas ir energija. Žmogaus proto vadovaujama civilizacija viską pasveria ir optimizuoja (atleiskite už šį svetimžodį, bet jis man geriausiai atspindi šalto intelekto veiklos pobūdį), apskaičiuoja našumą ir pašalina jį mažinančius faktorius – silpniausius sistemos narius, kurie tėra skaičiukai sistemoje. O už šių skaičiukų dažniausiai slypi kas? Senyvo amžiaus žmonės, vaikai, ligotieji, nedirbančios ir vaikais namie besirūpinančios mamos – visi tie, kurie nemoka mokesčių ir grynai finansine prasme yra našta sistemai. O kas gali lėkti, lekia, su nuolatiniu daugiau ar mažiau įsisąmonintu nerimu nesuspėti su visais, būti išmestam iš sistemos, tapti niekuo. Net ir mūsų savigarba ir savivertė tapo tiesiogiai proporcingais civilizacijos sistemos lūkesčių išpildymui. Todėl ir savo brangų laiką mes dažniausiai investuojame (dar viena tipinė šiuolaikinė sąvoka) šiems lūkesčiams patenkinti. Taip mūsų laiką formuoja civilizacija.

Kaip matote, ir šį kartą, norėdama pakalbėti apie kultūrą, aš neišvengiamai susidūriau su civilizacijos sąvoka. Tad pasiaiškinkime, kas gi yra civilizacija. Civilizacija apima visą tai, ką išrado ar savo veiklose pritaikė žmonija. Civilizacija yra žmonijos sukurtų ir naudojamų technologijų visuma – visa tai, kas nėra tiesiogiai duota gamtos. Nuo archajinių kultūrų civilizacija skiriasi intelektiniu siekiu sistemiškai suvokti, pertvarkyti visą aplinką („Visuotinė lietuvių enciklopedija“). Taigi čia jau pastebime pirmąją priešpriešą – tarp civilizacijos ir gamtos, kuri remiasi žmogaus noru įvaldyti gamtą, ją pertvarkyti pagal savo įsivaizdavimą, iškeliant save aukščiau jos. Tačiau tai, ką pasaulyje matome šiandien – vis daugiau sergančių žmonių, didėjantį savižudybių skaičių, gamtos katastrofas ir nesibaigiančius karus – liudija apie tai, kad, nevedama aukštesnių idealų, civilizacija linkusi sunaikinti save pačią. Kad be pagarbos ir meilės gamtai, be gilesnio kultūros, kurios pagrindą sudaro etiniai principai, suvokimo tikra pažanga yra neįmanoma. Kultūros ir gamtos sąvokos šiais laikais griežtai atskiriamos ir net supriešinamos. Anksčiau į gamtą buvo žiūrima kaip į nesuvokiamą, tamsią, grėsmingų jėgų visumą (taip, pavyzdžiui, gamtą suvokė Vakarų mąstymui didelę įtaką padaręs italų filosofas ir teologas Tomas Akvinietis), o šiais techninės pažangos laikais – kaip į besielę medžiagų tiekėją utilitaristinei žmogaus veiklai, nenorint matyti platesnių ir gilesnių visumos sąsajų, kurios vienareikšmiškai kalba apie tai, kad žmogus yra neatsiejama gamtos dalis, susijusi su ja tampriais abipusiais ryšiais. Tuo tarpu kultūra traktuojama kaip visa, kas sukurta fiziniu ir protiniu visuomenės darbu, nevertinant šio darbo nei etiniu, nei estetiniu požiūriu. Ši nuostata persmelkusi šiuolaikinės visuomenės mąstymą ir normas taip giliai, kad atvira bjaurumo ar gamtai prieštaraujančio gyvenimo būdo kritika yra oficialiai smerkiama kaip netolerancija.

Nikolajus Rerichas savo straipsnyje „Pergalingoji kultūra“ („Culture, the victorious“) labai aiškiai atskiria civilizacijos apraiškas nuo kultūros apraiškų, teigdamas, kad „kultūra yra sąmoningas pažinimas, dvasinis subtilumas ir įtikinamumas, o bendrai priimtos civilizacijos formos visiškai priklauso nuo mados.“ Toliau jis rašo, kad „kultūra pirmiausia gyvena širdyje“ ir kad „ji yra tasai prieglobstis, kuriame žmogaus dvasia randa kelią į religiją ir visą, kas pakylėja ir yra gražu.“ (Beje, manau, kad minėtas NKR straipsnis būtinas perskaityti visiems kultūrą mylintiems ir dėl jos dirbantiems žmonėms.)

Manau, kad gamta ir kultūra savo gilesne prasme yra viena kitai artimos sąvokos. Gamta visais laikais įkvėpė žmogų, teikė jam prieglobstį, maistą bei iššūkius, skatinančius tobulėti. Ji buvo pagrindinė žmogaus gydytoja, guodėja ir mokytoja, teikusi jam vilties, drąsos ir kantrybės. Žymiausi pasaulio išradėjai, tokie kaip Leonardo Da Vinčis, siekė suprasti gamtą ir jos dėsnius panaudoti žmogaus reikmėms. Gamtos struktūros ir principai visais laikais buvo naudojami išradimams ir technikai, šiais laikais tai vadinama bionika. Gamta turi galią sukelti religinius jausmus bei išskirtinius dvasinius potyrius ne tik panteistinių ar pagoniškų religijų atstovams, bet ir kiekvienam žmogui. Jos grožis net ir šiais nuo gamtos atitolusiais laikais džiugina sielą ir įkvepia menininkus kurti. O amžini gamtos dėsniai ir jos kosminė didybė vis dar gniaužia kvapą mokslininkams, pripažįstantiems, kad kuo toliau tyrinėja gamtą ir Visatą, tuo mažesnė ir menkesnė atrodo žmogaus vieta didžiajame kontekste.

Ir ne vien šie bruožai jungia kultūros ir gamtos sąvokas. Žmogus yra būtybė, suvokianti save laike. Gamtos laikas – amžinas. Lygiai taip pat kaip amžina yra ir kultūra. Tiek gamta, tiek kultūra nepaklūsta nei madų kaitai, nei kokiems kitiems žmonių išmislams. Tik civilizuotas žmogus (kaip priešprieša išties kultūringam žmogui) gyvena laikinume, savo vertybes keisdamas kaip vėjarodis savo kryptį. Civilizacijos burtai užliūliavo mus ir privertė patikėti, kad atsirandame iš niekur ir nieke vėl išnykstame, kad nieko nėra amžino ir niekas nestovi aukščiau mūsų. Toks atsietumas nuo visos aplinkos, nepriklausymas nuo kosminių dėsnių, ši visų taip šlovinama ir siekiama laisvė iš tiesų yra tarsi nesvarumo būsena, kurioje žmogus visiškai praranda orientaciją ir tampa atviru taikiniu visoms destruktyvioms jėgoms. Tokia būsena yra priešinga kultūrai ir tegali vesti prie ligų, karų ir kitokių socialinių bei asmeninio gyvenimo krizių.

Anksčiau žmonės tiek gamtą, tiek laiką suvokė visiškai kitaip, nei mes dabar. Laiko patyrimas buvo neatsiejamas nuo amžinų, besikartojančių gamtos ritmų, kurie teikė jam saugumo, vilties, ramybės ir užtikrintumo pojūtį. Gamtos cikluose atsispindėjo visas žmogaus gyvenimas: gimimas, branda, mirtis ir vėl atgimimas, dienos ir nakties bei metų laikų ritmas. Gamtos dėsnių išmanymas padėjo jam išgyventi ir stoiškai ištverti net ir didžiausius sukrėtimus. O dabar gi visais būdais stengiamasi tuos dėsnius apeiti ar net pakeisti. Visose gyvenimo srityse vyrauja neprognozuojama intelekto savivalė, ir visai nekeista, kad jaučiamės nesaugūs, neužtikrinti dėl ateities, nepatenkinti dabartimi ir tuo, ką turime.

Esant tokioms aplinkybėms, žmogus nesąmoningai ima ilgėtis kitokios, natūralios būties laike, todėl atsiranda vis daugiau ieškančių būdo būti kitaip bei, žinoma, ir tų, kurie turi ką jiems pasiūlyti. Populiarėja įvairiausi metodai, padedantys sugrįžti į esamą akimirką, būti čia ir dabar bei taip mažinantys kasdienybės keliamą stresą. Kadangi ateitis mums atrodo neapčiuopiama ir grėsminga, o kasdienis gyvenimas – beskonis ir nemielas, bandome grįžti į dabartį ir pajusti, jog vis dar gyvename, jog esame čia, o dar neištirpę didžiajame Nieke. Kai kas teigia, kad egzistuoja tik dabartis, nes praeities jau nebėra, o ateities dar nėra. Bet ar iš tiesų taip yra? Į dabarties momentą galima būtų pažvelgti ir priešingai – kaip į visiškai neapčiuopiamą, kas sekundę ir milisekundę išslystantį mums iš rankų ir išnykstantį praeityje. Ir be to argi kiekvienas iš mūsų ateities nekuriame šią akimirką? Minėtosios buvimo čia ir dabar arba dėmesingo įsisąmoninimo pratybos gali padėti suvaldyti emocijas, sugrįžti į širdį ir nuraminti nuogąstaujantį, detales analizuojantį, bet visumos neaprėpiantį intelektą, tačiau „gyvenimas čia ir dabar“ neturėtų tapti siekiamybe ir gyvenimo būdu. Tai neturėtų priversti mūsų manyti, kad ateitis – tik abstrakti, miglota sąvoka, dėl kurios neverta stengtis iš visų jėgų. Problema juk glūdi ne pačioje ateityje, o tik mūsų požiūryje į ją, o tiksliau – ateities baimėje. Rytų išminčiai apie tai sako štai ką: „Ateities baimė yra pasaulinis blogis. Tokia baimė yra iš esmės neteisinga. Žmonės žino, kad nė viena jų gyvenimo situacija nėra stabili, todėl būtų protinga iš karto ruoštis ateičiai. Tačiau kadangi chaoso savybės yra nelankstumas ir nejudrumas, jis pririša sąmonę prie šio iliuzinio pasaulio. Žmonės stengiasi nuslėpti savo baimę dėl ateities, stengdamiesi pririšti savo mąstymą prie praeities ir negalvoti apie ateitį. Tačiau pačios naudingiausios ir gražiausios mintys yra apie ateitį. Beprasmiška svarstyti, ar dabartinė akimirka sėkminga, ar ne. Tik perkėlę faktą į ateitį nustatysime jo vertę. Taip formuojama ateities tikrovė.“

Ateitis yra neišvengiama. Galima būtų teigti, kad ji jau egzistuoja, nes kiekvienas mūsų veiksmas ir mintis neišnyksta kaip dūmas, neblaškomas vėjo, o gyvuoja toliau ir yra ta priežastis, kuri pritraukia atitinkamą pasekmę ateityje. Tad jei šią sunkiai apčiuopiamą dabarties akimirką nepadarysime žingsnio į priekį, niekada nepajudėsime iš vietos. O geriausias būdas nukreipti savo sąmonę į ateitį yra dirbti darbus, skirtus tobulėjimui ir tobulinimui, bei šiais darbais džiaugtis. Taip netgi galima išmokti mylėti ateitį, o ne dėl jos baimintis.

Darosi aišku, kad žmogaus, gyvenančio šiuolaikinėje civilizacijoje, būtį ir laiko suvokimą dažnai apsprendžia ateities baimė ir amžinųjų vertybių suvokimo trūkumas. Gamta, suvokiama plačiąja prasme, yra amžinųjų kosminių dėsnių įsikūnijimas arba atspindys, o žmogus – jos dalis. Todėl būtent ji ir gali padėti jam iš naujo atrasti dvasinius pricipus, etines vertybes, amžinybę, drąsiai žvelgti į ateitį. Tai nereiškia, kad turime čia pat viską mesti ir keliauti gyventi į miškus. Ne, juk viena iš kultūros ypatybių yra sintezė – gebėjimas apjungti net ir labai skirtingas visumos dalis ir šios jungties pagalba išgauti pačius geriausius vaisius, toli pranokstančius analizės rezultatus. Pabaigti norėčiau Nikolajaus Rericho citata: „Neišmanantis žmogus pirmiausia turi tapti civilizuotas; tuomet – išsilavinęs; įgijęs išsilavinimą,

žmogus tampa protingu; po to ateina laikas subtilėjimui ir sintezės suvokimui, kuriuos galiausiai vainikuoja kultūros idėjos įsisavinimas.“

Atgal

 

Kultūra – tai širdis Nikolajus Rerichas

gailestingumas

Gailestingumas, 1936 m.

Sukurta ketux.lt