PETRO RIMŠOS ATSIMINIMAI APIE N.RERICHĄ

1909 – 1911 metais mokėsi Imperatoriškoje Peterburgo Meno skatinimo mokykloje, kuriai 1906 – 1918 metais vadovavo N.K.Rerichas. Rimša, kaip ir kiti jo laikmečio menininkai, susidūrė su įvairiomis idėjomis ir įtakomis, tarp jų ir Nikolajaus Rericho darbais ir filosofija.

Tekstas netaisytas ir skamba lietuvos pokario sintaksės kalba
Kartą pas Nikolajų Rerichą – iš Petro Rimšos atsiminimų
1936 metų lapkričio mėnesį Niujorke mano parodos metu Amerikos lietuvių dėmesį patraukė du straipsniai, paskelbti Čikagoje leidžiamame rusų dienraštyje „Rassviet“ („Aušra“). Vienas iš jų buvo pavadintas „Litva“, antras „M. K. Čiurlionis“. Abu parašyti nuotaikingai, su gilia Lietuvos ir lietuvių meile, šiuos sekė gausūs atsiliepimai Amerikos lietuvių spaudoje antraštėmis: „Paveikslai, išgarsinę Lietuvą po platųjį pasaulį“.

Anų straipsnių autorius buvo Nikolajus Rerichas. Šių straipsnių parašymo vieta — Urasvatis Himalajuose. Jie mane stipriai patraukė. Pirmiausia, jų autorius pažįstamas dar iš Peterburgo, kur jis yra buvęs mano lankytos dailės mokyklos direktoriumi. Nedaug tuomet teko su juo susitikti. Asmeniško kontakto neturėjau. Kiek vėliau Maskvoje (apie 1915 metus) jį ne kartą primindavo Jurgis Baltrušaitis, vadindamas Rerichą lietuvių bičiuliu. Na, ir viskas. Bet po pirmojo pasaulinio karo šį vardą vis dažniau ir dažniau tekdavo išgirsti. Apie Rerichą, kaip dailininką mąstytoją, imta nemaža rašyti. Jis tapo žinomas platesniam pasauliui ir savo paveikslais, ir visuomenine veikla, siekusia, be kitko, saugoti istorinius visų tautų meno ir mokslo turtus. Ir ypač stebino nemažas Rericho populiarumas Amerikoje. Čia spaudoje mano metais jo vardas dažnai buvo minimas.

Rerichas buvo tapęs „pasaulio piliečiu“. Ėjo jau keliolikti metai, kai jis pastoviai gyveno Indijoje (nuo 1920 metų), o šiaip jo netrūkdavo ir kitur: Azijoje, Europoje ir Amerikoje. 1925 metais jis vadovavo didelei ekspedicijai po kalnuotus Tibeto ir Himalajų rajonus. Ekspedicija truko penkerius metus.

Susilaukus rėmėjų, 1923 metais Niujorke buvo įsteigtas Rericho muziejus su 315 paveikslų. Vėliau jis buvo papildytas puikia „Himalajų“ serija. Dar vėliau jų skaičius išaugo iki 1500 ir net daugiau. Muziejus laikė savo uždaviniu būti tarptautiniu meno centru. 1929 metais jam buvo pastatytas 24 aukštų dangoraižis. Mano Niujorke buvimo metais Rericho muziejus imtas vadinti tarptautiniu meno centru (International Art Center). Jame kaip tik ir įvyko mano darbų paroda.
– Turime aplankyti Rerichą! — kažkas iš lietuvių man pasakė, kai anie straipsniai buvo paskaityti. — Reikia padėkoti ir pasikalbėti.
– Mielai sutinku! — pritariau.

Ir, berods, keturiese kurią ten lapkričio dieną nuvykome. Glaudus kontaktas susidarė po pirmųjų žodžių: užteko tik pasakyti, kad mes — lietuviai. Rerichas pareiškė, jog jam su lietuviais iš seno esą malonu susitikti. Minėjo daug vardų, bet pabrėžtinai Čiurlionį, ‘Jurgį Baltrušaitį, kurį vadino „didžiuoju lietuvių poetu“ ir savo draugu. Atsimenu, mus patraukė dailininko patriarchalinė išvaizda, ramus žvilgsnis, rytietiška kepuraitė. Savo bendru charakteriu man jis buvo kiek panašus į kažkokios religijos dvasininką.
Vienas iš mūsų Rerichui padėkojo už jo gražius straipsnius. To ir užteko, kad prasidėtų pokalbis straipsnių tema.

– Abu straipsniai, — kalbėjo Rerichas, — mano dienoraščio gabalai. Rašau iš širdies. Dienoraštyje aš labiausiai savas. Lietuva man šventas vardas ne tik dėl savo gražių istorinių legendų, bet ir dėl patirtų įspūdžių, kai su žmona Elena Ivanovna ten lankiausi 1903 metais. O jūsų kalba — artimiausia sanskrito giminaitė. Pakalbėkite.

Ir mes, atsimenu, ėmėm šnekėtis lietuviškai. Rerichas mokėjo nemaža lietuviškų žodžių. Kai kuriuos jis bandė aiškinti, lyginti su kitų kalbų. Jis prisiminė savo pokalbius su V. Stasovu ir Vladimiru Solovjovu apie Lietuvą ir pasakė: „Lietuva visuomet turėjo daug draugų.“ Šiaip, berods, mažai ką nauja iš Rericho išgirdome, be to, kas jo jau buvo parašyta ir mūsų gerai perskaityta, ypačiai įsidėmint žodžius: „Iš visų šalių, kuriose mes lankėmės, Lietuva paliko maloniausią prisiminimą.“

Jis minėjo savo kūrinius lietuviška tematika: „Žirgus“, „Vaidilas“, „Perkūną“, ..Kauno bažnyčią“, „Pilies griuvėsius prie Nemuno“, „Senąją cerkvę ties Gardinu“ ir kitus. O kai prisiminė Čiurlionį, tai tarė:

– Iš širdies džiaugiuosi, kad lietuvių tauta pripažino Čiurlionį. Kiekvienas visų amžių ir tautų kultūrinių vertybių pripažinimas yra sveikintinas.
Tai pagrindinė mintis N. Rericho straipsnio „M. K. Čiurlionis“. Aš ne visai ją suvokiau. Rerichas Čiurlionio pripažinimą laikė jam „naujiena iš Lietuvos“. Bet aš nežinojau, kad 1936 metais būtų kas įvykę. Čiurlionis, tiesa, mums vis dar tebebuvo „kitų nurodytas ir pripažintas“, o ne pačių išlukštentas ir giliai suvoktas, tačiau nuo pat pirmosios lietuvių dailės parodos (1907) jis mūsų buvo laikomas savitu ir žymiu dailininku. Nieko į Rericho anuos žodžius nereagavau, nes nežinojau, kas ten Lietuvoje, iš kurios jau metai kaip buvau išvykęs, dedasi. Pagalvojau, o gal ten koks naujas žodis apie jį pasakyta. Ir štai Rerichas tolimojoje Indijoje, o ne aš, jį pirmiau išgirdo.

Man naujiena buvo Rericho vaidmuo, iškeliant ir pripažįstant Čiurlionio meną Peterburge. Šį kartą jis pats pasisakė, jog tuo metu, kai „Meno pasaulyje“ vykusios diskusijos Čiurlionio klausimu, Rerichas buvęs šiojo pirmininku. Jį patį Čiurlionis nustebinęs ir patraukęs tą pačią akimirką, kai tik susitikęs, berods, pas Dobužinskį. Ir buvę malonu klausyti labai palankių Dobužinskio, Aleksandro Benua ir kitų atsiliepimų. Ir šio būrelio dėka Čiurlionis netrukus buvo pripažintas, nors netrūko ir jo neigėjų. Šie Rerichą visą laiką slėgę. Jis rašė:

„Gana jau buvusios nemokšystės — tamsybės, kada įvairūs istorijos keliai mums rodo, kaip geriausi žmogaus laimėjimai buvo šmeižiami, mindžiojami. Gana stačiokiškų neigimų. Tauta tiktai šviesiu teigimu tegali gyventi. Kai vyksta statyba — viskas vyksta.“

Rerichas Čiurlionį vadino prigimties įkvėptu dailininku. Tik toks būdamas, jis vienu žygiu sukūręs savo stilių, savo tonų koncepciją ir harmoniją atitinkančią konstrukciją. Pokalbis buvo šiltas ir entuziazmą keliantis. Tolimojo Niujorko dangoraižyje mes girdėjome žodžius to, kurio vardas plačiai skambėjo anų dienų pasaulyje.
Iš pokalbio buvo aišku, jog Rerichas Lietuvą gana gerai pažįsta. Dėl to paklausėme:
– O nuo kada ėmėte domėtis Lietuva?
– Sunku bepasakyti, — atsakė Rerichas. — Gal dar iš mažens. O jau tikrai Peterburgo dailės akademijoje. Susipažinau iš knygų. Ir visai neblogai susipažinau su Lietuva 1900 metais. Tuomet atvykau į Paryžių pasaulinės parodos pamatyti. Joje kaip tik mane labai patraukė lietuvių skyrius Trokadero rūmuose. Jame buvo parodyta jūsų liaudies vargų istorija. Kalbėjausi su jaunais mano metų vyrukais. Uždrausta spaudai — buvo pagrindinė jų aimana. O man buvo gėda dėl tos barbarijos (Rerichas čia turi omenyje Rusų imperiją, lietuvių spaudos draudimą). Ir nuo tuomet Lietuvos nepaleidau: ji visam laikui liko mano širdyje.
Bet ypač man atmintini 1903 metai, kada buvau laimingas, galėdamas keliauti po Lietuvą. O įspūdžius — tai parašiau. Tiesa, labai mažą dalį. Jų daug ir labai šilti. Pagrindas — tai paveikslai ir eskizai, kurių daug yra dingusių. Į Lietuvą mane labiausiai patraukė noras surasti senuosius žmonijos kultūros šaltinius. Kai pasakiau, kad Paryžiaus pasaulinė paroda man irgi atmintina, nes joje buvo eksponuotos dvi mano drožinėtos lazdos, Rerichas pridėjo:
– Tai jas tikrai mačiau.
Atsisveikindamas Rerichas kalbėjo:
– Lietuva man visuomet prie širdies. Jos sena kultūra ir kalba šiandien patraukia, o ateityje dar labiau patrauks pasaulio mokslo mintį. Aš joje randu daug Rytų dvasios. Alano didžiausias troškimas — gal net netolimoje ateityje nuvykti Į Lietuvą. Jūs turite draugų ir Indijoje. Keli mano bičiuliai dažnai mini Lietuvą kaip giminišką šalį ir norėtų ją aplankyti. Gal net kartu su manimi. Aš pats būsiu laimingas, jei galėsiu naujų paveikslų sukurti Lietuvos gamtos, istorijos ir žmonių temomis. Mane traukia ir nepaprasta jūsų liaudies kūryba.
Ir jau mums atsisveikinus, Rerichas dar pridūrė:
– Bet pirma jūs atvažiuokit Indijos pažiūrėti. Stebuklų kraštas. Ten ir Lietuvos sielos šaknys.
Petras Rimša savo atsiminimuose toliau tęsė apie Nikolajų Rerichą: „Rerichas mano sąmonėje – tai vaidila. Man jis – keliaujantis dainius ir žynys, savo orumu veikiąs aplinką, nešąs gera; tai žmogus, peržengęs bet kurios tautos ribas savo kilnia sąžine, spindįs gerumu ir tiesa, meile ir grožiu.

Atgal

Kultūra – tai širdis Nikolajus Rerichas

Gailestingumas, 1936 m.