|
SIMBOLIZMAS NIKOLAJAUS RERICHO KŪRYBOJE Pranešimas skirtas N.Rericho 150-osios gimimo metinėms
Nikolajaus Rericho gyvenimas ir kūryba įkūnijo amžiną žmonijos siekį pažinti pasaulį, ieškoti dvasinės prasmės ir skatinti tarpusavio supratimą bei vienybę. Rerichas buvo ypatingas žmogus – jo darbai peržengė įprastas meno ribas, jie tapo ne tik estetinėmis vertybėmis, bet ir kultūros ir filosofijos pamatais, kurie šiandien tebežavi ir įkvepia viso pasaulio žmones.
Rericho šeimos šaknys siejasi su Latvija jau nuo 1769 metų. Nikolajaus Rericho senelis iš motinos pusės buvo kilęs iš Rygos. Nemažai Rericho paveikslų yra skirta Baltijos šalims ir Lietuvai, kur 1903 m. N.Rerichas kartu su Jelena Rerich keliauja per Latviją ir Lietuvą, aplanko keletą miestų, Vilnių, Trakus, Kauną. Šios kelionės metu gimsta serija paveikslų skirtų užfiksuoti garbingos senovės kultūros pėdsakus, gimsta etiudai bendru pavadinimu „Architektūros serijos“ Šios kelionės tikslas buvo užfiksuoti paveiksluose nykstantį senovės grožį: pilių, šventyklų, reikšmingų kultūros vietų grožį. Rerichas giliai domėjosi Lietuvos kultūra, sukuria eile paveikslų skirtų Lietuvos epui, – paveikslai vadinosi “Švento Vytauto žirgai” ir “Perkūnas”.
Menininko gyvenimas buvo kupinas kelionių, ieškojimų ir atradimų, kurie atspindėjo gilius dvasinius troškimus ir filosofines paieškas. Rericho menas – tai savotiška meditacija, kviečianti žiūrovą leistis į vidinę kelionę, į giluminius dvasinius klodus. Jis nebuvo tik tapytojas – jo paveikslai perteikia mistinę pasaulio prasmę, apjungdami įvairių kultūrų simbolius ir dvasines tradicijas.
Nikolajus Rerichas domėjosi tiek Vakarų, tiek Rytų kultūromis ir filosofijomis. Jo darbai dažnai persmelkti senovės civilizacijų išminties, ir šis platus akiratis atsispindi jo mene. Rerichas giliai tyrinėjo įvairių pasaulio kultūrų mitologijas ir religijas, naudodamas šią išmintį kaip įkvėpimo šaltinį savo tapybai. Jo paveikslai yra kupini senovinių simbolių, kurie atveria duris į gilesnius žmonijos egzistencijos ir dvasinių siekių sluoksnius. Kiekvienas Rericho paveikslas – tai tarsi langas į visatą, kurioje atsiskleidžia tiek žmogaus dvasinės paieškos, tiek gamtos didingumas.
Ypatingą vietą Rericho kūryboje užima Himalajų kalnai. Šis regionas menininkui turėjo ypatingą reikšmę, nes jis pats ten lankėsi ir ten atrado dvasinę jėgą, kurią vėliau perteikė savo darbuose.
Himalajai Rericho tapyboje tampa ne tik fizine erdve, bet ir simboliniu tiltu tarp žmogaus ir dieviškumo, tarp materialaus ir dvasinio pasaulių. Kalnai jo darbuose dažnai vaizduojami kaip dvasinės kilimo vietos, kur žmogus gali pasiekti nušvitimą. Rerichas, kaip ir senovės išminčiai, kalnuose matė vietą, kurioje susijungia žemiškas ir dangiškas pasauliai. Kalnai – tai išbandymas, per kurį žmogus turi pereiti, siekdamas aukštesnės sąmonės būsenos, ir tuo pačiu – harmonijos su pasauliu ir savimi.
Himalajai Nikolajaus Rericho kūryboje simbolizuoja dvasinę kelionę, kurią turi atlikti kiekvienas žmogus. Rerichas savo paveiksluose vaizduoja šiuos kalnus ne kaip sunkiai pasiekiamas viršukalnes, o kaip šventą erdvę, kurioje žmogus gali atrasti dvasinį nušvitimą ir gilų ryšį su visata. Kalnų viršūnės simbolizuoja žmogaus pastangas įveikti savo ribotumus, siekti tobulybės ir atrasti vidinį balansą. Per šią simboliką menininkas atskleidžia amžiną tiesą apie žmogaus dvasinį augimą ir nuolatinę jo kelionę aukštesnių dvasinių idealų link.
Be Himalajų, Rericho kūryboje ypatingą vietą užima archetipiniai ir mitologiniai simboliai. Menininkas dažnai naudojo simbolius iš įvairių kultūrų – hinduizmo, budizmo, krikščionybės, teosofijos ir kitų dvasinių tradicijų. Šie simboliai – tai Rericho būdas išreikšti universalias tiesas apie gyvenimo prasmę, dvasinę vienybę ir žmonijos ryšį su kosminėmis jėgomis. Jis siekė per simboliką perduoti žmonijai žinią apie visos gyvybės vienybę ir kosmoso tarpusavio sąveiką.
Vienas iš ryškiausių Rericho naudojamų simbolių yra dangiškosios šviesos motyvas. Šviesa jo paveiksluose yra ne tik estetinis elementas – ji simbolizuoja dvasinį nušvitimą, dieviškąsias jėgas, kurios vadovauja žmogui jo gyvenimo kelionėje. Šviesa dažnai simbolizuoja amžiną išminties šaltinį, kuris veda žmoniją link tiesos ir dvasinio tobulėjimo. Šis šviesos simbolis yra viena iš pagrindinių Rericho meno idėjų – žmogus turi ieškoti vidinės šviesos, kuri atvers jam duris į gilesnį gyvenimo supratimą.
Rericho menas yra stipriai persmelktas filosofinėmis idėjomis. Jis tikėjo, kad menas turi būti daugiau nei tik estetinė patirtis – jis turi skatinti žmoniją siekti dvasinių aukštumų. Rerichas savo paveiksluose apjungė Rytų ir Vakarų filosofijas, pabrėždamas, kad visos kultūros ir religijos turi bendrą pagrindą – siekį tobulinti žmogaus dvasią. Jo kūriniai kviečia mus apmąstyti egzistencinius klausimus: kas mes esame? Kur link einame? Kokį ryšį turime su visata? Šie klausimai vis dar yra aktualūs, o Rericho menas ir toliau kviečia mus ieškoti atsakymų.
Menininko spalvų naudojimas taip pat buvo simbolinis. Jis dažnai rinkosi mėlyną, violetinę ir auksinę spalvas, kurios simbolizavo dvasingumą, išmintį ir dieviškumą. Mėlyna spalva jo kūriniuose atspindėjo begalybės ir dvasinio pasaulio prigimtį, o violetinė – išmintį ir dvasinę ramybę. Auksinė spalva buvo siejama su dieviškumu ir nušvitimu. Per šias spalvas Rerichas siekė sukurti dvasinę atmosferą, kuri skatintų žiūrovus mąstyti apie aukštesnius idealus.
Naudojama kompozicija Rericho paveiksluose buvo kruopščiai subalansuota, turtinga simbolinių elementų. Jis dažnai naudojo senovinius simbolius, mistinius ženklus ir Rytų motyvus, kad sukurtų paslapties, dvasingumo ir visuotinio ryšio pojūtį. Jo kompozicijos dažnai vaizdavo dramatiškus peizažus su didingais kalnais, kurie skatino žiūrovus apmąstyti visatos didybę ir jų vietą joje.
Rerichas meistriškai žaidė šviesa ir šešėliais, kad sukurtų gilumą ir simboliką savo darbuose. Šviesa dažnai simbolizavo nušvitimą, dvasinį pabudimą ir dieviškąjį buvimą, o šešėliai – nežinojimą, tamsą ir žmogaus pastangas siekti savęs realizavimo. Šviesos ir šešėlio sąveika atspindėjo amžiną gėrio ir blogio, žinojimo ir nežinojimo kovą bei amžiną nušvitimo siekį.
Rericho darbuose dažnai matome senovinius simbolius, sakralias geometrines formas ir mistines būtybes, paimtas iš įvairių kultūrų. Jis naudojo pasaulio mitologijos, folkloro ir ezoterinių tradicijų turtingą paveldą, siekdamas perteikti universalias tiesas ir amžiną išmintį. Šie simboliai turėjo gilią dvasinę prasmę ir skatino žiūrovus apmąstyti visos gyvybės tarpusavio ryšį bei nuolatinį dvasinio išsipildymo siekį.
Nikolajaus Rericho kūrybos simbolizmas skatina ne tik estetinius apmąstymus, bet ir kviečia žiūrovą leistis į dvasinę kelionę. Jo paveikslai tampa vartais į kitokį pasaulį, kuriame kiekvienas simbolis atskleidžia gilias tiesas apie egzistenciją, žmogaus dvasinį tobulėjimą ir ryšį su gamta bei visata. Rericho meninė vizija apjungia senovės civilizacijų išmintį, sakralinius simbolius ir aukščiausius žmonijos idealus. Kiekvienas jo darbas – tai žinia apie dvasinį pabudimą, apie amžiną siekį suvokti visatos paslaptis.
Nikolajus Rerichas buvo meistras į savo meno kūrinius įtraukiant simbolizmą ir metaforas, siekdamas perteikti gilias filosofinias, dvasines ir ezoterines temas. Štai dar keletas bendrų simbolinių motyvų kurias N.Rerichas dažnai naudojo savo paveiksluose:
Gamta, ypač kalnai, miškai ir upės, dažnai tarnaudavo kaip galingi simboliai jo meno kūriniuose. Upės Roericho paveiksluose simbolizavo amžiną gyvenimo, laiko ir sąmoningumo tėkmę. Jos atspindėjo egzistencijos cikliškumą, laiko tėkmę ir nuolatinę sielos kelionę per įvairius augimo ir patirties etapus.
Upės dažnai buvo siejamos su švarinimu ir atnaujinimu, tiek fiziškai, tiek dvasiniu lygiu. Jos simbolizavo valymą, transformaciją ir nešvarumų atsikratymą, kad atskleistų tikrąją esmę ir vidinį tyrumą.
Vienybė ir ryšys: Upės taip pat simbolizavo visų gyvų būtybių tarpusavio ryšį ir visuotinio energijos srauto, kuris sieja viską kartu, dinamiškumą. Jos atspindėjo glaudų santykį tarp žmonijos, gamtos ir visatos, pabrėždamos visos kūrybos tarpusavio priklausomybę ir harmoniją.
Architektūriniai elementai: Rerichas dažnai įtraukė senovinius griuvėsius, šventyklas ir šventus pastatus į savo paveikslus, kad simbolizuotų laiko tėkmę, ilgalaikį civilizacijų palikimą ir praeities bei dabarties tarpusavio ryšį.
Kiti dažnai pasitaikantys simboliai tai gyvūnai, tokie kaip balti žirgai daugelyje jo kūrinių, turėjo svarbią simbolinę reikšmę Rericho mene. Baltasis žirgas simbolizavo tyrumą, vadovavimą ir dvasinį pažadinimą, vedantis figūras į apšvietimą ir aukštesnius sąmoningumo lygius. Štai keletas dažniausiai pasitaikančių žirgų simbolikos interpretacijų Rericho darbuose:
Tai Jėga ir Galia: Žirgai dažnai laikomi jėgos, gyvybingumo ir galios simboliais Rericho paveiksluose. Didingi žirgų vaizdai jo kompozicijose perteikia energijos, gyvybingumo ir dinamiškumo jausmą. Žirgų galia ir elegancija simbolizuoja gebėjimą įveikti kliūtis, susidurti su iššūkiais ir judėti pirmyn su užsispyrimu ir atsparumu.
Viename iš garsiausių Rericho paveikslų, pavadintame „Chintamani“, vaizduojamas baltas žirgas, stovintis iškilmingai kalnų fone. Šiame paveiksle žirgas simbolizuoja dievišką įkvėpimą, išmintį ir dvasinę vadovybę. Žirgas yra puošiamas dangaus kūnų ir dvasinių mokymų simboliais, rodančiais jo vaidmenį kaip aukštesnių tiesų ir nušvitimo pasiuntinį.
Sekantis dažnai pasitaikanti motyvas žvaigždžių, dangaus kūnų ir kosminių elementų buvimas Rericho paveiksluose simbolizavo visatos tarpusavio ryšį, begalines žmogaus sąmoningumo galimybes ir amžinas egzistencijos paslaptis.
Figūros Rericho paveiksluose dažnai atlikdavo simbolinius gestus, tokius kaip malda, meditacija ar apmąstymas, atspindintys vidinę dvasinę kelionę ir siekį į apšvietimą bei savirealizaciją.
Tai tik keletas paminėtų simbolių motyvų, naudotų tapyboje.
Minėdami Rericho gimimo metines, mes ne tik pagerbiame jo kūrybinį palikimą, bet ir prisimename jo filosofiją, kuri kvietė mus visus siekti vienybės, dvasingumo ir harmonijos su pasauliu. Tegul jo darbai ir toliau mus įkvepia ieškoti atsakymų į esminius gyvenimo klausimus, skatindami mus kurti geresnę, harmoningesnę ir šviesesnę ateitį.
Pranešimą parengė Saulius Martusevičius,
Lietuvos Rericho draugijos pirmininkas
|
Kultūra – tai širdis Nikolajus Rerichas  Gailestingumas, 1936 m. |